Nors Kopenhagoje sukurta vizija jau verčiama tikrove, Vilniuje optimizmo krislų – nedaug
Naujas būstas. Kas jį dar gali įpirkti? Tikrai ne aš. Toks atsakymas vis dažniau pasigirsta diskusijose apie gyvenimo perspektyvas Vilniuje, Kaune ar mažesniuose mūsų šalies miestuose.
Akivaizdu tai, kad būstas, atsižvelgiant į menkai augantį darbo atlygį, tampa vis sunkiau įkandamas ne tik vidutiniškai, bet ir daugiau uždirbantiems žmonėms.
Ši problema opi ne tik lietuviams, bet ir, pavyzdžiui, danams. Tik jiems, atrodo, šiuo metu sekasi labiau. Štai Kopenhagoje pradėta realizuoti įperkamo būsto programa. Jos esmė – naujas būstas mokytojams, medicinos seserims, policininkams ar kitiems svarbiems miestui darbuotojams nuomojamas kur kas mažesne nei rinkos kaina.
Ar Vilniuje bent panašią į įperkamo būsto idėją būtų galima realizuoti? Tenka konstatuoti: pagrindo optimizmui nėra daug.
Merės idėja
Danijos sostinėje įperkamo būsto idėją paskelbė patyrusi politikė Ritt Bjerregaard. 2005 metais išrinkta naująja Kopenhagos mere, ji ėmėsi įgyvendinti vieną svarbiausių savo rinkiminių pažadų – pasiekti, kad būstas taptų įkandamas visiems pagrindiniams socialinės srities darbuotojams.
„Įperkamo būsto programos reikia tam, kad patvirtintume, jog Kopenhaga išlieka miestu, atviru visiems. Svarbu, kad mokytojai, medicinos seserys ar policijos darbuotojai galėtų sau leisti gyventi mieste, kuriam tarnauja“, – skambiai pareiškė R. Bjerregaard.
Ir ėmėsi darbo. Netrukus paskelbta, kad kuriama programa, sutrumpintai pavadinta „5*5”. Jos esmė – pasiekti, kad per 5 metus – iki 2010-ųjų – danams būtų pastatyta 5 tūkst. įperkamų būstų. Už jų nuomą naujakuriams per mėnesį tektų atseikėti 5000 kronų (apie 2270 litų). Tai yra maždaug trečdaliu mažesnė suma, nei Kopenhagoje prašoma už socialinio būsto nuomą.
2006-ųjų vasarą Danijos sostinėje įsteigta nepavaldi miesto valdžiai ir pelno nesiekianti organizacija – „Įperkamo būsto fondas“ (Affordable Housing Foundation). Jam pavesta užvesti įperkamo būsto programos variklį.
„Įperkamo būsto fondo“ pirmininkas Jorgenas Nue Miolleris „Statybai ir architektūrai“ pripažino, kad tai atlikti nebuvo paprasta. „Danijos vyriausybės palaikymas buvo menkas. Atsirado įvairių interesų, žemės kainos augo“, – teigė pašnekovas, Kopenhagos verslo mokyklos profesorius adjunktas.
Būtent dėl žemės sklypų, kuriuose būtų galima statyti įperkamą būstą, iškilo daugiausia problemų. Kopenhagos savivaldybė buvo spaudžiama nesuteikti „Įperkamo būsto fondui“ išskirtinių sąlygų jos įsigyti.
Fondo valdybai teko gerokai pasukti galvą, kaip sukaupti lėšų įperkamam būstui. Nutarta statyti lengvai ir greitai surenkamus namus, kurių modeliai buvo kurti Estijoje. Vien tai leido sumažinti statybos kaštus maždaug ketvirtadaliu. Be to, nutarta dalį statomo būsto parduoti rinkos kaina.
2007-ųjų pavasarį pradėtas įgyvendinti pilotinis projektas – pastatyta 12 naujų sublokuotų namų. Jie Kopenhagoje sulaukė didelio susidomėjimo. Į juos pretenduoja maždaug 6000 šeimų, užpildžiusių programos anketas.
Iškilo trukdžių
Tiesa, Kopenhagos merės R. Bjerregaard programa „5*5“ neišvengė kritikos. Idėją skeptiškai vertina ne vien kai kurie opozicijos atstovai šalies vyriausybėje. Danijos sostinės vadovė ir įsteigtas fondas pliekiami dėl to, kad programa neįgijo didesnio pagreičio.
„Iš tiesų darbai vyksta lėčiau, nei planavome. Tačiau manau, kad pagrindinius iššūkius mes jau įveikėme. Savo idėją pastatyti 5000 įperkamų būstų paversime tikrove, tik prireiks kiek daugiau laiko“, – žadėjo J. N. Miolleris.
Savivaldybė ir fondas iš tiesų nė nemano atidėti projekto į šalį. Kopenhagos savivaldybei jau pavyko rezervuoti žemės sklypų, kuriuose ketinama pastatyti bent 4000 sublokuotų namų.
Teigiama, kad per pastaruosius 10 metų Kopenhagoje būsto kainos išaugo net 6 kartus. Nuosavas būstas tapo sunkiai prieinamas ne tik vidutiniškai, bet ir kiek daugiau uždirbantiems gyventojams.
Visoje Danijos sostinėje yra apie 290 tūkst. būstų. Nors socialinis būstas čia sudaro net 21 proc., tačiau labiausiai pažeidžiamos visuomenės dalies poreikiai vis dar nėra tenkinami. Beje, įperkamo būsto programoje numatyta, kad vietos atsiras ir socialiai remtiniems žmonėms.
Kopenhagos savivaldybė tikisi, kad per 10-15 metų įperkamas būstas sudarys apie 10 proc. viso statomo naujo būsto. Planai, kaip pabrėžia projekto kritikai, yra galbūt pernelyg drąsūs. Juolab, kad Danijos sostinės, kitaip nei kai kurių posovietinio bloko didmiesčių valdžia, negali reikalauti, kad vystytojai naujuose kvartaluose pastatytų tam tikrą dalį vadinamojo socialinio būsto.
Įperkamo būsto „5*5“ programoje dalyvauja ir kelios privačios kompanijos. Bene garsiausia jų – viena didžiausių Danijoje būsto vystymo kompanijų bendrovė KUBEN. Ji rūpinasi programos administraciniais reikalais.
Sunkiau įkandamas
Kai kurie Danijoje lankęsi Lietuvos nekilnojamojo turto rinkos specialistai, susipažinę su programa, pasakojo, kad įperkamas būstas skirtas ir šalyje uždarbiaujantiems imigrantams.
„Tačiau svarbiausia, kad statoma ne socialiai remtiniems žmonėms, bet tiems, kurie yra jauni, darbingi, ypač reikalingi miestui“, – teigė Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorė Dalia Bardauskienė.
Ji įsitikinusi, kad mūsų šalyje įperkamo būsto poreikis šiandien – milžiniškas. Kokių nors priemonių esą reikėtų imtis jau vien dėl to, kad sumažėtų skaičius išvykstančiųjų uždarbiauti svetur.
„Mums įperkamo būsto reikia kur kas labiau nei danams. Lietuviams būstas kelis kartus sunkiau įkandamas nei Vakarų Europos valstybių gyventojams. Reikia permainų, kad jauni specialistai, valstybinių įstaigų darbuotojai nevyktų į Didžiąją Britaniją cukrinių runkelių ravėti“, – sutiko ir bendrovės „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas Remigijus Pleteras.
„Statybai ir architektūrai“ sostinės vicemeras Evaldas Lementauskas aiškino, kad Vilniuje įgyvendinti panašias į „5*5“ programas esą kur kas sunkiau nei Kopenhagoje.
„Ten žeme disponuoja miesto savivaldybė, jų rankos yra laisvesnės. Mes tokio malonumo sau leisti negalėtume. Vilniuje žeme disponuoja apskritis, kuri turimus laisvus sklypus iš karto grąžina privatiems asmenims“, – aiškino pašnekovas, pasiskundęs, kad laisvos žemės nėra.
E. Lementauskas teigė, kad bene vienintelė išeitis sostinėje – vystyti vadinamąjį socialinį būstą. Tiktai, skirtingai nei dabar, daugiau darbų esą būtų galima perduoti privačioms kompanijoms. „Taip sutaupytume laiko, dirbtume paprasčiau. Dabar savivaldybė rūpinasi viskuo“, – teigė sostinės vicemeras.
Kaip užtikrinti skaidrumą?
Bendrovės „Ober-Haus“ atstovas R. Pleteras mano, kad tai, ar Lietuvoje kada nors atsiras įperkamo būsto programos analogas, priklausys nuo politinės valios. „Galbūt nereikia badyti pirštais į savivaldybę, apskritį ar kokią kitą instituciją“, – aiškino specialistas.
R. Pleteras įsitikinęs, kad privataus kapitalo bendroves, jei būtų tam tikra ekonominė nauda, sudomintų panašūs į danų projektai. Tiesa, jis sutinka, kad sukurti skaidrų veiklos mechanizmą būtų nelengva.
„Be abejo, korupcijos mastas mūsų šalyje yra didesnis nei Danijoje. Tačiau jeigu darbo imamasi iš esmės, tai galima suvaldyti“, – mano ekspertas.
Ar vis dėlto Lietuvoje įperkamo būsto idėja iš esmės neskamba utopiškai? „Utopija daugiau dvelkia valstybės politika, kuri neva siekia išsaugoti savo gyventojus, bet menkai investuoja į jaunus žmones, nepadeda jiems patenkinti būtiniausių poreikių – pavyzdžiui, įsigyti būstą. Įperkamas būstas Lietuvoje tikrai atsiras. Tačiau ne per naktį“, – vylėsi D. Bardauskienė.
Rytis Masilionis
