Lietuvoje netrūksta valstybininkų. Net jei jų yra nelabai daug, net jei tik kuluaruose linksniuojamos jų pavardės, išbarstytos nepartinio galios aparato nomenklatūroje, didžiojo kapitalo auksinėse eilutėse ir viešą žurnalistikos misiją su mažiau deklaruojama politine akcija atsainiai sumaišiusių žiniasklaidos asų sąrašuose. Jų yra gana, kad visa prieš dvidešimt metų užgimusi lietuvių demokratija taptų etatistinės ir unitarinės valstybės įkaite.
Šiandien taip pat, o gal net labiau nei prieš dvidešimt metų norisi klausti, kas buvo (yra) svarbiau: valstybės suverenitetas ar demokratijos viešpatystė. Kadaise plaikstantis Sąjūdžio vėliavoms atrodė, kad yra galima svarbiausius tautos siekius sustatyti į tam tikrą tvarkingą eilę: pirmiausiai valstybė, o po to demokratija, santvarka, individo laisvės, visuomenės gyvastis. Gal tik didysis sovietų imperijos žlugimo pranašautojas Aleksandras Štromas bandė garsiai įrodinėti, kad čia nėra jokios tvarkos. Demokratijos vertybės negali būti statomos į eilę po valstybės institucijų. Laisvos visuomenės ir demokratijos idėjos negali būti aukojamos ant valstybės aukuro.
A.Štromas nebuvo populiarus, it mauras atlikęs savo vaidmenį. Tačiau pažiūrėjus iš atokiau į populiariausius (arba taip save vadinančius) mūsų dienraščius ir į TV ekraną neapleidžia prieštaringa nuojauta, kad teisės ir politikos profesorius buvo teisus. Valstybės rūmo puošmenoms per tuos dvidešimt metų buvo sumokėta visuomenės ir laisvo individo sąskaita. Būtent per lietuvių išsivadavimo Sąjūdžio dvidešimtmetį įgyja kontrastus vaizdai, kai buvę karingi komjaunuoliai šiandien profesionaliai, be dublerių vaidina tų rūmų kamerdinerius. Net vadovauja mūsų visų saugojimo įstaigoms.
Iš tiesų klostosi paradoksalus įspūdis, kad Sąjūdis tapo istorija greičiau nei sovietmetis. Geriausia iliustracija- tai naujutėlaitė Sąjūdžio istorija, kurią parašė talentingi akademiniai metraštininkai Česlovas Laurinavičius ir Vladas Sirutavičius. Tikiuos, kad knyga sulauks rimto dėmesio ir padorios kritikos. Čia tik atkreipiu dėmesį į vieną aplinkybę, nesunkiai pastebimą leidinio viršelyje. Tai didžiosios Lietuvos istorijos XII tomo I dalis... Tie užsispyrę istorijos mėgėjai, kuriems pavyko susipažinti su ankstesniais šio projekto tomais, turėjo susivokti, jog iki šiolei du istorijos tomai buvo paskirti Lietuvos archeologijai, o štai dabar turime studiją apie Sąjūdį. Pradžia ir pabaiga vienu metu? Tikėkimės, kad bent artimiausioje ateityje pamatysime dorai papasakotą sovietinės epochos istorijos tomus.
Sakydamas, kad Sąjūdis greičiau tapo istorija negu sovietmetis, turiu omenyje ne tik pažodinę reikšmę, įrodomą aukščiau aprašytos aplinkybės. Visa praeitis arba tai, ką iš jos gebame atsiminti, tampa istorija tik ją dorai aprašius. O doras istorijos parašymas dažniausiai reiškia, kad kažkas yra pasibaigę, kad dabarties slenkstis yra aiškiai matomas mūsų akyse, jaučiamas mūsų istorinėje vaizduotėje. Tai gal ir nesudėtingas teiginys, bet paradokslus ir kiek ironiškas. Atrodo, kad praeitimi tapo tautinė vizija ir laisvės euforijos nuotaika. Tačiau sovietmetis su visais lietuviškai šnekančių rusų polinkiais – tai tiesiog gaji dabartis, paslėpta po vakarietiškos demokratijos munduru.
„Gyvename dar labai netobulos demokratijos laikais. Nuo 1989 m. persilaužimo nutekėjo beveik 20 metų, o tuo tarpu galime susidaryti įspūdį, kad atsitraukiame - mažų mažiausiai kai kuriuose dalykuose - į išeities tašką (...). Darosi kažkas labai neraminančio mūsų valstybėje ir visuomenėje. Viešąją atmosferą persunkia agresija, priešiškumas ir bet kokio bendradarbiavimo stoka, politinis elitas nėra pajėgus debatams ir bendriems veiksmams visuotino gėrio naudai, politinė stigmatizacija užstoja bet kokį racionalumą ir vertinimo objektyvumą, o praeities šešėliai apsunkina autentiškus iššūkius, prieš kuriuos stovi visuomenė“ - tai mintys, kurios galėjo būti išreikštos daugelio lietuvių visuomenės kritikų, bet jos priklauso lenkų profesoriaus, ilgamečio Konstitucinio tribunolo pirmininko Mareko Safjano knygai Išpažintys teisės valstybei ( Wyznania dla panstwa prawa, Krakow, Wolters Kluwer Polska, 2007, p.9). Ar labai guodžia, kad ne mums vieniems nesiseka derinti valstybės kūrimo ir liberaliosios demokratijos vertybes?
Įtarių pamfletų audroje, kokia šiandien regisi viešoji Lietuvos erdvė, yra svarbu prisiminti. Jei jau nėra su kuo kalbėtis- tai gal bent skaitymui atsiras valios, laiko ir išminties. Viena tikrai aišku: jei kur ir sugrįžome - tai į uždaros visuomenės pogrindžius, salonus, klanus, gaujas ir pirteles. Net jei perkeliam to uždarumo rykus kur nors toliau nuo savo krašto, kur viskas matoma, pasiklausoma, apkalbama ir aprašoma. Nuo savęs pabėgti galima, bet argi tai gyvenimas. Tai suprato senovės romėnai, kartojo Šekspyro herojai, gal dar neprarastas ir mūsų laikas?
