Nauru – vos 21 kv.km ploto sala-valstybė Ramiajame vandenyne, mažiausia pasaulio nepriklausoma respublika, turinti apie devynis su puse tūkstančio gyventojų. Nuo senų senovės saloje įsikūrę mikroneziečiai ir polineziečiai ilgus šimtmečius vertėsi žvejyba, maitinosi kokoso riešutais, kitais tropiniais vaisiais ir ramiai sau gyveno. 1798 m. pabaigoje į salą užklydo kapitono Johno Fearno vadovaujamas banginių medžiotojų laivas. Tai buvo pirmasis čiabuvių kontaktas su Vakarų pasaulio žmonėmis. Johną Fearną sužavėjo tiek salos grožis, tiek ir draugiški jos gyventojai, tad jis jai davė „Maloniosios salos“ vardą (Pleasant Island).
XIX a. pirmoje pusėje vis dažniau į salą ėmę užsukti vakariečių prekeiviai užvežė ginklų ir alkoholio. Nereikia būti genijumi, jog suprastum, kokias tokia prekyba turėjo pasekmes... „Maloniosios salos“ dvasios neliko nė kvapo, o 1878 metais kilo dešimtmetį trukęs Nauru salos čiabuvių tarpusavio karas, po kurio gyventojų sumažėjo nuo 1400 iki 900.Susiję straipsniai
N. Mačiulis: gilaus ekonomikos nuosmukio tikimybė išlieka maža „Apple“ laimėjo teisinį mūšį prieš „Samsung“ Australijoje J. Rogersas: nauja recesija JAV bus kur kas baisesnė A. Lukašenka užsipuolė TVF dėl pateiktų politinių reikalavimų „Ikea“ įrengė kambarėlį vyrams
1888 metais salą aneksavo vokiečiai. Tuo metu Nauru niekuo ypatingu neišsiskyrė iš galybės kitų Ramiojo vandenyno salų. Tačiau vos įžengus į XX a. viskas pradėjo keistis...1899 metais toks A. Ellisas atkreipė dėmesį į iš Nauru salos atgabentą ir kaip durų atramą jo darbovietėje Sidnėjuje naudotą uolienos gabalą. Vyras jis buvo nepėsčias ir patyrinėjęs nustatė, jog uolienoje labai gausu fosfatų. Kitais metais Nauru saloje pradėjęs tyrinėjimus jis netruko suprasti, jog ši sala – tikrų tikriausias lobis. Joje glūdėjo milžiniškos fosfatų atsargos. Tūkstančius metų čia perėję, gyvenę ar praskrisdavę įvairūs jūrų paukščiai paliko kalnus išmatų, o laikui bėgant iš to „gėrio“ susidarė naudingųjų ir gražų pinigėlį galinčių duoti (iš jų gaminamos trąšos) iškasenų klodai. Jų krapštymui iš po žemių netrukus buvo įsteigtas britų-vokiečių konsorciumas ir jau 1907 metais iš Nauru išplaukė pirmoji fosfatų siunta.
Pirmojo pasaulinio karo metu salelę užėmė australai, o jam pasibaigus Tautų Sąjunga jos valdymą pavedė bendron Australijos, Didžiosios Britanijos ir Naujosios Zelandijos žinion. Antrojo pasaulinio karo metu salą užėmė japonai, o po jo Nauru administravimo teisės atiteko Australijai.Beveik visą tą laiką fosfatų gavybos darbai rūko kaip iš pypkės. Dar trečiajame dešimtmetyje buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog šis procesas geruoju tikrai nesibaigs. Kasant buvo kertama ir naikinama visa dirvos paviršiuje esanti augmenija, ir mokslininkai netruko pastebėti paukščių migracijos pokyčius. Imta piešti liūdnas kadaise Maloniąja vadintos salos perspektyvas. Bet kam gi rūpi tos perspektyvos, kai prieš akis didžiuliai seno, „susicukravusio" mėšlo=pinigų kalnai?
Nauru gyventojai, matydami jog iš pelningo fosfatų kasimo jiems lieka tik menki trupiniai, pradėjo įvairius žygius, kurių pagrindinis tikslas – nepriklausomybė. Ir štai, 1966 metais jiems buvo garantuotos savivaldos teisės, o 1968 sausio 31 dieną vos 21 kvadratinio kilometro ploto sala paskelbė nepriklausomybę. Naujoji valdžia kaip mat nacionalizavo kasyklas, ir prasidėjo Nauru respublikos aukso amžius.
Anarchija.lt
