Visos ankstesnės vyriausybės ateidavo iškėlusios reformų šūkį, tačiau netrukdavo paaiškėti, kad esminės valstybės problemos tik gilėja, o pagrindinė reformų kryptis išlieka ta pati - kuo greičiau “reformatorių” gyvenimą padaryti dar geresnį.
Nepakitusi išlieka ir privatizavimo strategija - padėti pirkėjams numušti parduodamų objektų kainą ir sukurpti tokias sutartis, kad pardavėjas įvairiais netiesioginiais būdais dar ir primokėtų. Galima tik įsivaizduoti, kiek iš to uždirba “strategai”. Todėl tokia vangi, aptaki, paviršutiniška yra pabuvojusių valdžioje kritika, nukreipta į jų oponentus. Tačiau kaip aršiai puolama aiškintis dėl kokių programinės retorikos “klaidų” ar “netikslumų”, nors visi puikiai supranta, kad tos programos yra tik būtino “demokratijos žaidimo” elementas, žaidėjų niekuo realiai neįpareigojantis.
Konservatoriai turėjo ketverius metus Lietuvos laivyno sunaikinimo bylai sutvarkyti (toks buvo jų pažadas), o dabar girdime jų abejones, ar naujoji valdžia “benorėsianti” “Jūros” bylą užbaigti. Nenorės, nes jokia nenorėjo, kadangi valdžioje pernelyg daug su ja susijusių ir iš jos praturtėjusių žmonių. Galimas tik vienoks ar kitoks baigimo “spektaklis”, bet ir jis atrodo pernelyg pavojingas - prisiminkime kad ir Vakarų banko atvejį.
Patvirtinta nauja dvyliktoji Lietuvos Vyriausybė, kuriai vadovauja visiems gerai žinomas politikas Algirdas Brazauskas. Konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus žodžiai apie “katę maiše” rodo, kad jis ne tik kad nieko nepasimokė iš savo partijos “istorijos”, tačiau net nesugebėjo perimti politinės kultūros ir etiketo minimumo, reikalingo prezidentinių ambicijų turinčiam žmogui. A. Brazausko, sakytume, triumfuojantis sugrįžimas (nesvarbu, ar ilgam) rodo Lietuvą murkdantis (nepaisant maskuojančios euroatlantinės strategijos retorikos) uždarame rate - jokių naujų valstybinių idėjų, jokių naujų valstybinio masto asmenybių.
Ar ilgam išsilaikys naujoji Vyriausybė? Turėtų bent jau iki Prezidento rinkimų, nes vargu ar naujieji socdemai norėtų paleisti iš rankų tokią veiksmingą rinkimuose “priemonę”. Kita vertus, Vyriausybėje išsiskiria nebent jos vadovas, tad didesnių vidinių nesutarimų neturėtų kilti. Nebent iniciatyvos imtųsi Artūras Paulauskas, suvokęs, jog pralaimėjo “partiją”. A. Brazauskui buvo svarbu kuo greičiau paimti realią valdžią, o jis jau sugebės kontroliuoti privatizavimo procesą ir finansinius srautus. Tačiau naujosios Vyriausybės laukia vienas sunkumas - lito atsiejimas nuo dolerio. Niekas Lietuvoje nežino, kaip šitai paveiks ekonomiką. Naujoji Vyriausybė nenorėtų daryti jokių radikalių žingsnių, galinčių sukelti nenumatytų ir nesuvokiamų padarinių. Gal dėl to taip tikima įviliotos į naująjį postą Dalios Grybauskaitės protu? O Prezidentas Valdas Adamkus bei jo aplinka bent jau artimiausiu metu vargu ar ryšis kritikuoti naująją Vyriausybę - jokių teigiamų poslinkių jokie “naujieji” jo valdymo metais nedavė. O juk kokio ekonominio sukrėtimo ar politinės krizės atveju galimas ir socialinės suirutės (prisiminkime vis labiau plintantį “automato” įvaizdį) protrūkis.
