Naująją vyriausybę formuojantys socialdemokratai netrukus turės atskleisti ir ekonominės politikos kryptį ateinantiems ketveriems metams. Šios partijos ideologija sufleruoja, kad pagrindinis naujos vyriausybės tikslas turėtų būti socialinės atskirties mažinimas. Ar reikės rinktis tarp šalies konkurencingumo ir ekonomikos augimo, fiskalinės drausmės ir socialinės atskirties mažinimo, o galbūt visus šiuos tikslus galima suderinti?
Pasaulyje šiuo metu daug dėmesio sulaukia taupymo-skatinimo dilema. Laužomos ietys siekiant rasti geriausią sprendimą – ar valstybių prioritetas turėtų būti taupymas ir valstybės finansų subalansavimas, ar ekonomikos skatinimas fiskalinėmis priemonėmis ir biudžeto deficito ir skolos didinimas. Prieš savaitę Lietuvoje viešėjęs garsus ekonomistas Richard C. Koo pasiūlė „paprastą“ receptą šios dilemos sprendimui – jei privatus sektorius savo finansinius įsipareigojimus mažina, šį augimą slopinantį procesą turi atsverti valstybinis sektorius. Galima sutikti su argumentu, kad šiuo metu dauguma išsivysčiusių valstybių susiduria su neišnaudojamo ekonomikos potencialo ir didėjančio nedarbo problema, todėl valstybės fiskalinis stimuliavimas yra svarbus. Tačiau kyla natūrali abejonė, ar toks periodinis skolos didinimo estafetės perdavimas iš privataus sektoriaus į viešą (ir atgal) užtikrina ilgalaikį tvarų augimą ir kur yra tokios bendros šalies skolos didėjimo ribos.
Šios p. Koo įžvalgos Lietuvai padarė meškos paslaugą, nes kai kurie politikai suskubo remtis jo įžvalgomis ir klausti, ar nereikėtų ir Lietuvai imtis „fiskalinio skatinimo“ ir didinti valstybės išlaidas ir biudžeto deficitą. Deja, tokie samprotavimai ignoruoja faktą, kad Lietuvos galimybės skolintis už žemas palūkanas yra labai ribotos, o atsisakius fiskalinės drausmės ir padidinus biudžeto deficitą, skolinimosi kaina, o taip pat ir išlaidos palūkanoms biudžete dar labiau padidėtų. Dar blogiau – ignoruojama tai, kad Lietuvai fiskalinio skatinimo paprasčiausiai nereikia, ką galiausiai pripažino ir p. Koo.
Lietuvos BVP augimas pastaruoju metu yra vienas iš sparčiausių ES, o pagal nedarbo lygio mažėjimą ir naujų darbo vietų kūrimą atsiliekame tik nuo Estijos. Be to, Lietuvos įmonės ir gyventojai yra vieni mažiausiai pasiskolinę Europoje, todėl priešingai nei daugelyje kitų valstybių jų nelaukia ilgas skolų mažinimo laikotarpis. Nors įmonių ir gyventojų skolinimasis išlieka vangus, teigiamas tendencijas signalizuoja nustojęs trauktis įmonių paskolų portfelis. Taigi, visą dėmesį naujoji vyriausybė gali sutelkti ne į neegzistuojantį poreikį skatinti ekonomiką didinant fiskalinį deficitą, o į augimą skatinančias struktūrines reformas ir socialinės atskirties mažinimą.
Deja, socialinė atskirtis ir jos mažinimo būdai Lietuvoje dažniausiai suvokiami per siaurai ir net primityviai. Socialinė atskirtis mokslinėje literatūroje apibrėžiama kaip procesas arba būsena, kai atskiri individai ar ištisos bendruomenės turi ne vienodas teises, galimybes ir išteklius, pavyzdžiui, būstą, užimtumą, sveikatos apsaugą. Pagal šį apibrėžimą matome, kad Lietuvos Konstitucija ir kiti įstatymai užtikrina daugumą pamatinių gyventojų teisių ir galimybių – nemokamą pradinį, vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą (net po aukštojo mokslo reformos maždaug pusė geriausiai besimokančių studentų studijuoja nemokamai), sveikatos apsaugą, teisę balsuoti ir laisvai reikšti savo nuomonę, apsaugą nuo rasinės, lytinės, religinės ar kitokios diskriminacijos.
Pagrindinis ir galbūt net vienintelis socialinę atskirtį sukuriantis veiksnys yra materialinio nepritekliaus lygis. Laikoma, kad žmogus susiduria su materialiniu nepritekliumi, jei negali sau leisti bent keturių iš devynių šių prekių ir paslaugų: laiku mokėti nuomą ir mokesčius, palaikyti namuose adekvačią šilumą, susitvarkyti su netikėtomis išlaidomis, valgyti mėsą arba žuvį kas antrą dieną, savaitę atostogauti ne namie, turėti automobilį, skalbimo mašiną, televizorių ir telefoną. Eurostat duomenimis, Lietuvoje pagal šį apibrėžimą 33,4 proc. arba vienas iš trijų gyventojų gyvena skurde.
Kitas svarbus rodiklis yra nuolatinis gyvenimas prie skurdo ribos, kuri apibrėžiama kaip 60 proc. vidutinių pajamų. Šis rodiklis parodo, kokia dalis šalies gyventojų bent du metus per paskutinius tris metus gavo mažesnes nei 60 proc. vidutinių pajamų. Eurostat duomenimis, Lietuvoje tik 7,6 proc. gyventojų yra prie nuolatinės skurdo ribos – mažiau nei Suomijoje, Olandijoje ar Vokietijoje.
Tai nėra nesusipratimas – tiesiog skurdo ribos apibrėžimas rodo tai, jog labai daug Lietuvos gyventojų gauna pajamas artimas vidutinėms, tačiau pačios vidutinės pajamos yra per mažos, kad užtikrintų materialinę gerovę. Todėl dėmesys turi būti sutelktas į struktūrines reformas, įgalinančias darbo našumo ir darbo užmokesčio augimą, ir, svarbiausia, mokestinės naštos darbo užmokesčiui mažinimą. Kitaip sakant, Lietuvos problema yra ne tik per mažos minimalios pajamos, bet ir neadekvačios vidutinės pajamos.
Dar viena klaida – socialinė atskirtis yra tapatinama su pajamų nelygybe. Pajamų nelygybė savaime nėra neigiamas reiškinys. Natūralu, kad skirtingas pastangas ir laiko bei finansines investicijas savo išsilavinimui skyrę žmonės vėliau už tai turi būti skirtingai kompensuojami, nes skirsis jų darbe sukuriama pridėtinė vertė. Jei rezultatas neatspindėtų pastangų (karčios būtų ir mokslo šaknys, ir vaisiai), liktų daug mažiau motyvacijos stengtis ir tobulėti. Marksistinis šūkis „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ tapo vienu pagrindinių komunistinės ideologijos ir visuomenės pamatinių bloku, o vėliau ir jos žlugimo priežastiniai. Norisi tikėtis, kad šios ideologijos atmainos žlugo kartu su Sovietų Sąjunga ir Lietuvoje nebus gaivinamos.
Pajamų nelygybę galima ir reikia mažinti kovojant su korupcija ir neteisėtų praturtėjimu. Pastaruoju metu tokių atvejų išaiškinta ne vienas ir ne du, tačiau nerasta galimybių pareikalauti už tai atsakomybės. Taip pat reikia naikinti tokias mokestines lengvatas ir išimtis, kuriomis naudojasi dideles pajamas gaunantys arba daug turto turintys gyventojai.
Svarbu sutelkti dėmesį ne į mažiausias pajamas gaunančių šalies gyventojų padėties stiprinimą, kitaip tariant, ne sukurti daugiau komforto ir pasitenkinimo likti tokiame socialiniame ir ekonominiame sluoksnyje, o suteikti jiems galimybes tapti viduriniąja klase. Žmogaus pasitenkinimas minimaliu mėnesiniu atlyginimu arba socialine pašalpa ir kompensacija už šildymą, vilties ir noro praradimas tapti viduriniosios klasės atstovu yra tikroji socialinė atskirtis, kuriai reikia skirti daugiausiai dėmesio. Socialdemokratams rinkėjai suteikė galimybę įgyvendinti jų ideologines nuostatas, tačiau klaidingas problemų ir jų priežasčių interpretavimas, bei netinkamų instrumentų parinkimas gali jas ir pagilinti.
