Didžiausios pasaulio kompanijos „Wal-Mart“ pardavimų apyvarta yra didesnė už visų šalių, išskyrus dvidešimt penkias, bendrą vidaus produktą, rašo „Foreign Policy“.
2,1 mln. darbuotojų turinti įmonė lenkia beveik 100 valstybių populiacijas. Niujorke įsikūrusi didžiausia pasaulio investicijų įmonė „Blackrock“ valdo 3,5 trln. JAV dolerių verto turto – tiek savo nacionaliniuose rezervuose neturi nei viena valstybė.
2010 metais privati filantropija užsiimanti įmonė „Gates Foundation“ pasauliui išdalino didesnę sumą pinigų už Pasaulio sveikatos organizacijos metinį biudžetą.
Per pastarąjį amžių pasaulio didžiausios privataus sektoriaus organizacijos sumenkino didžiausius vyriausybių išteklius, įtaką bei pasaulinę sferą. Šiuo metu net pačios turtingiausios šalys kovoja su biurokratija, biudžeto krizėmis ir pasitikėjimo vyriausybe smukimu.
Surasti tinkamą balansą tarp privataus ir viešo sektoriaus yra didžiausias mūsų amžiaus iššūkis. Jei balansas tinkamas, bus ir apdairus reguliavimas, konkurencingi piliečiai, klestinti ekonominė dinamika ir teisingumas visiems. O jei balansas nepavyks, laukia socialinis nestabilumas, mažėjantis klestėjimas bei sumenkusi galimybė patiems rinktis savo likimą.
Jungtinėse Valstijose šiuo metu tai yra pagrindinis politinis klausimas. Ar vyriausybė yra per didelė, ar ji - našta visuomenei ir grėsmė individo laisvei? O gal ji tiesiog neefektyviai apsaugo paprastą žmogų ir yra priklausoma nuo verslininkų ir piniginių interesų? Ar ji prisideda prie gerovės, ar institucionalizuoja nelygybę ir tarnauja mažai grupelei (1 proc.), o ne daugumai?
Europoje ši kontraversija taip pat įnirtingai nagrinėjama, tačiau ją dar papildo ginčai, kiek individualios valstybių valdžios reiktų perduoti Europos Sąjungai ir kieno interesams tokia bendra valdžia geriausiai tarnautų? Užduokite šį klausimą vokiečiui bei graikui ir gausite visiškai skirtingus atsakymus.
Kinijoje kova tarp privataus ir viešo sektoriaus matoma kiekviename sparčiai besikeičiančios visuomenės lygmenyje. Su šiuo iššūkiu susiduria ir kitos besivystančios šalys: nuo oligarchų ir politikų kovų Rusijoje iki vis dar kunkuliuojančių socialinių neramumų Arabų šalyse.
Prieš dešimtmetį JAV šventė amerikietiškojo kapitalizmo triumfą ir valstybės kontrolės pralaimėjimą rinkos jėgai. Tai buvo pergalės šokis ant komunizmo ir socializmo kapų. Tačiau šiandien matyti, kad ši šventė buvo nepribrendusi.
Nuo kovos tarp kapitalizmo ir socializmo mes perėjome prie kai ko sudėtingesnio – kovos tarp skirtingų kapitalizmo formų. Skirtumai tarp jų slypi viešo ir privataus sektoriaus vaidmenyse bei atsakomybėse.
Kol laisvasis rinkos modelis, kurį skatino George'as Washingtonas, svirduliuoja nuo savo paties žaizdų, kiti požiūriai įgauna pagreitį. Vienas su kitu kovoja kylantys modeliai: nuo Pekino „kapitalizmo su kiniškomis savybėmis“ iki Indijos ir Brazilijos „demokratinio vystymosi kapitalizmo“, nuo Šiaurės Europos ekonomikų, pasižyminčių griežta fiskaline disciplina, iki mažų „verslininkų kapitalizmo“ valstybių, tokių kaip Izraelis, Singapūras bei Jungtiniai Arabų Emyratai.
JAV ir kitose valstybėse, priėmusiose amerikietiškąjį modelį, kyla nepasitenkinimas dėl per stipriai jaučiamos turtingųjų įtakos valdžios institucijose ir per didelio palankumo privačioms jėgoms.
Nelygybė išaugo tiek ekonominiu, tiek turtingųjų privilegijų atžvilgiu. Paskutinė finansinė krizė atskleidė šios sistemos klaidas. Kelios didelės institucijos nusimetė reguliavimo naštą, piktnaudžiavo savo laisve, įtikino vyriausybę jas (o ne jų aukas) gelbėti finansiškai ir tada sugebėjo atsilaikyti prieš reformas ir sugrįžti prie praktiškai tokio pačio jas į bėdas įklampinusio elgesio.
Viso to rezultatas – socialiniai neramumai nusidriekę nuo „Užimkime Volstritą“ akcijos iki nacionalistų protestų prieš globalizaciją.
Daugumos šalių valdžia buvo smarkiai apribota. Pavyzdžiui, sienų kontrolė, pinigų spausdinimas, įstatymų įgalinimas – visi šie valstybių ramsčiai buvo negrįžtamai pakeisti. Dėl interneto, modernios transportacijos ir globalizacijos valstybės nebegali stebėti, matuoti ar suvaldyti to, kas peržengia jų sienas. Šiuo metu pasaulinės kompanijos, valdžiai įvedus nepalankius įstatymus ar naujus mokesčius, gali perkelti savo verslą į praktiškai bet kurią pasaulio vietą.
Lyginti kompanijų ir šalių dydžius yra painu dėl nevienodų matavimo vienetų. Tačiau vis vien verta pabandyti. Pavyzdžiui, tūkstantosios didžiausios pasaulio įmonės metiniai pardavimai yra didesni nei 57 šalių BVP. Ši kompanija yra „Owens-Illinois“ ir gamina stiklinius butelius. Jos pardavimai 2010 metais viršijo 7 mlrd. JAV dolerių – tai yra daugiau nei Benino, Bermudų, Haičio, Lichtenšteino, Moldovos, Monako, Nikaragvos, Nigerio, Ruandos, Tadžikijos ir daugelio kitų šalių BVP. Tiesą sakant, visos 500 didžiausių pasaulio kompanijų būtų tarp 100 didžiausių pasaulio ekonomikų. (BVP yra sudėtingas, kartais klaidingas rodiklis ir nevisada galima jį palyginti su įmonių pardavimais, tačiau toks palyginimas suteikia perspektyvą.)
Korporacijų jėgos fenomenas toli gražu nėra naujas. Britanijos Rytų Indijos kompanija valdė Indijos subkontinetą ir vadovavo vienai didžiausių pasaulio ginkluotų pajėgų. Andrew Carnegie'is ir Henry Fordas statė mažus miestus tūkstančiams darbuotojų.
Tačiau per paskutinį šimtmetį valstybę primenančios įmonės išaugo ir pasikeitė. Jos tapo dažnesnės bei kompleksiškesnės. Šiandienos korporacijos dažnai vykdo net savo užsienio politiką. Jos pradeda aktyvias politines kampanijas. Imasi saugumo iniciatyvų bei suteikia sveikatos priežiūrą, apmokymus, pastogę ir kitas paslaugas, kurias turėtų, bet negali suteikti valstybė.
Dėl to šių dienų visuomenėje per daug galios tenka korporacijų vadovams, kurie pagrinde yra atskaitingi tik savo akcininkams. Piliečiai mato silpstančias institucijas, kurios nebesugeba vykdyti pagrindinių socialinio kontrakto sąlygų, bei problemas, kurių pareigūnai nebegali išspręsti.
