Atsiliepdamas į LR Seimo kvietimą paminėti 150-ąsias J. Tumo-Vaižganto gimimo metines, Naujasis teatras balandžio mėn. žiūrovus pakvietė į spektaklio „#Vaižgantas“ premjerą. Spektaklis pastatytas pagal žymiausio lietuvių avangardinės dramos kūrėjo Kosto Ostrausko to paties pavadinimo pjesę, tik pridėtas vienas informacinėse technologijose, ypač socialiniuose tinkluose, dažnai naudojamas simbolis #, arba grotažymė.
Šis simbolis yra tarsi raktas, padedantis atrakinti spektaklio komandos ir jo režisierės kūrybinį sumanymą. O jis gerokai netikėtas!
„Laukiame visų amžiaus grupių žiūrovų, – po pirmosios premjeros sakė spektaklio režisierė Miglė Remeikaitė, – bet statydami K. Ostrausko pjesę visų pirma orientavomės į jaunimą, paauglius. Pagalvojome, jeigu jie neturi laiko ar noro eiti į svečius pas Vaižgantą, tai gal Vaižgantas gali ateiti pas juos? Jeigu ne pas kiekvieną asmeniškai, tai kaip draugas per socialinius tinklus?“
Klasikas FB tinkle
Anot režisierės, mintis atskleisti J. Tumo-Vaižganto asmenybę pasitelkiant informacines technologijas kilo bendraujant su paaugliais, juos stebint įprastoje aplinkoje – gatvėje, važiuojančius troleibusu: „Daugelis nepaleidžia iš rankų išmaniųjų telefonų ir bendrauja socialiniuose tinkluose. Tinklai yra tapę jų kasdienybe ir nepaisyti šito jau nebegalime. Išsikėlėme sau tikslą per juos pasiekti jauną žmogų, leistis į susitikimą su istorine asmenybe per jo patirčių lauką“.
Ir iš tikrųjų viso spektaklio metu dideliame ekrane vyksta nebylus literatūros klasiko bendravimas socialiniame FB tinkle. Jam sukuriama FB paskyra, rodomi žmonės, galėję būti jo FB draugais. Žinoma, yra ir stebuklingasis „patinka“, ir galimybė Vaižgantą patiems pasikviesti į draugus. Ekrane nuolat rodoma, kiek literatūros klasikas šiuo metu FB profilyje turi draugų, ką jis veikia, ką kalba.
Spektaklio pradžioje aktoriai rankose taip pat laiko išmaniuosius telefonus – jais kiekvienas kuria asmeninį FB profilį arba naršo po jau sukurtąjį. Bet štai telefonai išsikrauna ir tenka imtis knygos. Pasirodo, ji irgi gali būti įdomi.
Daug autentiškos medžiagos
K. Ostrausko pjesė „Vaižgantas“ parašyta remiantis paties J. Tumo-Vaižganto kūryba, atsiminimais, laiškų ištraukomis, kitų žmonių atpasakotais jo žodžiais. Nepaisant informacinių technologijų įsiveržimo į spektaklio erdvę, jo kūrėjai irgi gausiai naudojasi šaltiniais, archyvine medžiaga. Pavyzdžiui, klasiko FB profilyje galime išvysti autentišką jo mylimo šuns, ištikimiausio visų Kauno šunų „veselijų“ (pasilinksminimų) dalyvio Kauko nuotrauką.
Spektaklio žanrą jo kūrėjai apibūdina kaip žaidybinį absurdą: autentiški vieno žmogaus tekstai skamba aštuonių aktorių lūpomis. Filosofiniai pamąstymai ir buitinės istorijos pinasi sukeldamos tai šypseną, tai netramdomą juoką, atskleisdamos skirtingas Vaižganto asmenybės puses. Tai, anot režisierės, dar labiau padeda išryškinti tokios asmenybės kaip Vaižgantas daugiaplaniškumą, kontrastingumą ir vidines jo kovas. „Tai kiekvienam aktoriui, tikimės, ir žiūrovui, padės atrasti tą Vaižganto pusę, kuri jam pačiam yra arčiausiai širdies“, – sakė režisierė.
Pasak jos, spektakliu siekiama atskleisti Vaižgantą ne kaip tolimą, pasenusį, literatūros vadovėlių puslapiuose tūnantį akiniuotą senelį, o kaip žmogų, kuris taip pat mylėjo, mąstė apie gyvenimą, tikėjimą, kūrybą, tryško ugningu temperamentu, jautė vienatvę, būdavo nesuprastas, varžomas savo luomo taisyklių ir reikalavimų.
Jaunimas kuria jaunimui
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojančiai M. Remeikaitei „#Vaižgantas“ – pirmasis rimtas savarankiškas darbas. „Studijuodama esu režisavusi ir daugiau spektaklių, – sakė pašnekovė, – bet tikrame teatre statau pirmą kartą.“
„Spektaklis skirtas jaunimui, jį kūrė jauni žmonės, dar neseniai patys sėdėję mokyklos suole, – pasakoja teatro įkūrėja ir direktorė Svetlana Šulc. – Spektaklyje skamba jaunos, talentingos kompozitorės Tomos Čepaitės (Tomos Laumės) sukurta modernios ir liaudies muzikos sintezė. Tokiu pat principu buvo kuriama spektaklio vizualioji pusė: scenografė, istorinių kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė derina šiuolaikinę madą ir turtingus tautinus motyvus.“
Spektaklyje vaidina ir patyrę aktoriai, ir jauni, tik pradedantys aktorystės paslaptis įvaldyti neįgalūs žmonės. „Ne visada ir ne viskas išeina kaip norėtųsi, – sako S. Šulc, – tačiau su kiekvienu spektakliu patys laisvėjame, tampame tikresni, labiau pasitikime savimi. Po mūsų spektaklio žmonės iš naujo susidomi Vaižganto asmenybe, jo kūryba, – tai turbūt ir yra didžiausias mūsų darbo įvertinimas“.
Spektaklio „#Vaižgantas“ statytojai siekia gauti Kultūros pasą, kad spektaklį būtų galima siūlyti mokykloms. Sprendimo, ar jį gaus, dar teks keletą mėnesių palaukti. O pirmųjų žiūrovų atsiliepimai puikūs:
„Režisierė K. Ostrausko pjesės „Vaižgantas“ fragmentus pateikė kaip šiandienos socialiniais tinklais apraizgyto pasaulio dalį. Toks sprendimas atrodo vykęs ir leidžia Vaižganto asmenybės, gyvenimo, darbų punktyrus dar kartą peržiūrėti teatro scenoje kaip jo asmeninės feisbuko paskyros įrašus. Jaunatviška spektaklio forma reikalautų spustelėti „patinka“, bet to neužtenka. Visa spektaklio komanda verta nuoširdaus pagyrimo! Ir, žinoma, kyla noras priimti Vaižgantą į FB draugus“, – po premjerinio spektaklio sakė Deimantė.
„Labai nustebino aktoriai, jų darbas scenoje, jų tikėjimas, atsidavimas tam, ką daro. Po spektaklio net suspaudė širdį, kad mokykloje Vaižganto kūrybos taip nemėgau. Spektaklio kūrėjai Vaižgantą man pavertė gyvu, kvėpuojančiu, kuriančiu Žmogumi, o ne tik skambia pavarde“, – sako norėjusi likti neįvardyta žiūrovė.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta
Johanas Sebastianas Bachas
Liudvikas van Bethovenas
Volfgangas Amadėjus Mocartas
