Joje taip pat teigiama, kad Lietuvos saugumo aplinka pablogėjo.
Dokumente nurodoma, kad konvencinės karinės agresijos prieš Lietuvą ar kitas regiono šalis tikimybė nebėra teorinė ir ateityje gali didėti. Taip pat pabrėžiama, kad Lietuvos kariuomenė turi būti pasirengusi atsakyti į nekonvencionio pobūdžio grėsmes, pavyzdžiui, nereguliarias ginkluotas formuotes, informacines ir kibernetines atakas.
„2012 metų Karinė strategija nebeatitiko saugumo realijų ir kylančių naujų užduočių Lietuvos kariuomenei. Įvertinus Gruzijos ir Ukrainos patirtį, Lietuvos kariuomenė turi būti pasirengusi reaguoti nedelsiant tiek savarankiškai, tiek kartu su sąjungininkais tiek į įprastas karines, tiek į nekonvencines grėsmes“, – pranešime teigė krašto apsaugos ministras J.Olekas.
Strategijoje įtvirtinamas siekis turėti nuolat dislokuotas NATO sąjungininkų pajėgas ir ginkluotę Lietuvoje. Taip pat įtrauktos nuostatos dėl paramos Rytų kaimynystės šalių saugumo reformoms ir vietinių pajėgumų stiprinimui.
Strategijoje nesikeičia pagrindinis karinis tikslas – kartu su sąjungininkais užtikrinti patikimą atgrasymą, o, nepavykus atgrasinti, savarankiškai ir kartu su sąjungininkais užtikrinti Lietuvos gynybą. Atsižvelgiant į teisės aktų pakeitimus, pabrėžiamas Lietuvos kariuomenės gebėjimas taikos metu vykdyti ribotas karines operacijas reaguojant į vietinio pobūdžio ginkluotus incidentus ir sienos pažeidimus.
Strategijoje nustatomi nauji reikalavimai Lietuvos kariuomenei: įtvirtinamas gebėjimas greitai pakeisti taikos meto struktūrą į karo, nuolat išlaikyti aukštos parengties vienetus ir nedelsiant reaguoti į grėsmes. Didelis dėmesys skiriamas pasirengimui veikti kartu su civilinėmis institucijomis ir gebėjimui teikti reikiamą priimančiosios šalies paramą sąjungininkų pajėgoms. Pabrėžiama, kad turi būti užtikrinama efektyvi Lietuvos kariuomenės vadovavimo ir valdymo sistemų kibernetinė gynyba.
Tai ketvirtoji per nepriklausomybės laikotarpį karinė strategija, pakeičianti nuo 2012 metų galiojusį dokumentą.
