Kalbant apie JAV ir Rusijos dvišalius santykius dažnai bandoma skirstyti jų eigą į laikotarpius pagal tai, kokie prezidentai užėmė šių šalių aukščiausius postus. Billo Clintono ir Boriso Jelcino laikotarpis pasižymėjo teigiamais JAV ir Rusijos santykių poslinkiais pasibaigus šaltajam karui. Nors didžiausių ginčų ir nesutarimų objektas buvo Balkanai ir Kosovas, vis dėlto abiejų šalių prezidentų vizija, kokią vietą pasaulyje turėtų užimti Rusija, buvo panaši. Tiek B. Clintonas, tiek B. Jelcinas Rusiją laikė nauja demokratiška šalimi, norinčia palaikyti glaudžius santykius su JAV bei Europa ir siekiančia tapti Vakarų pasaulio dalimi.
George‘o W. Busho ir Vladimiro Putino atėjimas į valdžią žymėjo naują JAV ir Rusijos santykių etapą, kuris laikomas blogiausiu nuo šaltojo karo laikų. G. W. Bushas nelaikė santykių su Rusija dideliu savo užsienio politikos prioritetu. Jis ėmėsi „kietos“ politikos Rusijos atžvilgiu, rėmė NATO plėtrą Rytų ir Centrinėje Europoje bei greitą Ukrainos ir Gruzijos įsiliejimą į Aljanso gretas, nevengė veltis į ideologinius ginčus su Maskva. Savo ruožtu V. Putino Rusija nebelaikė (ir nebelaiko) demokratiškų Vakarų sektinu modeliu. Tokius JAV ir Rusijos dvišalius santykius vainikavo karas Gruzijoje 2008 metų rugpjūtį bei JAV tapimas Rusijos prieše Nr.2 (po Gruzijos).
Pasikeitus vadovams Baltuosiuose rūmuose ir Kremliuje, kyla klausimas, ką JAV ir Rusijos santykiams atneš naujoji Baracko Obamos ir Dmitrijaus Medvedevo era.
Žvelgiant į B. Obamos ir D. Medvedevo susitikimus Londone ir Maskvoje galima teigti, kad abi šalys siekia draugiško ir pragmatinio bendradarbiavimo, paremto verslo santykių (business deal) principais. Kartu reikia pažymėti, jog naujasis JAV prezidentas, kitaip nei jo pirmtakas G. W. Bushas, nesivelia su Rusija į ideologinius ginčus ir diskusijas apie demokratijos sklaidą bei jos stoką Rusijoje.
Duodamas interviu laikraščiui „Novaja gazeta“ ir paklaustas, ką jis mano apie Michailui Chodorkovskiui pateiktus naujus kaltinimus, B. Obama atsakė, jog jis nenorįs kištis į kitos šalies teisminius procesus. Panašios pozicijos jis laikėsi ir susitikęs su opozicijos lyderiais: „Praeityje vyravo tendencija, kad JAV daugiau mokė nei bandė klausytis. Akivaizdu, jog mes turime dar daug ką nuveikti demokratijos labui savo pačių namuose.“
Tokia B. Obamos laikysena sulaukė teigiamo įvertinimo Maskvos vizito metu. Visų pirma abi šalys susitarė dėl START-1 sutarties, kurios galiojimo laikas baigiasi šių metų gruodžio 5 dieną, pratęsimo. Tiek JAV, tiek Rusijos prezidentas sutiko, kad naujoje sutartyje bus numatyta per septynerius metus savo strateginių nešėjų skaičių sumažinti iki 500–1100, o branduolinių kovinių užtaisų kiekį iki 1500–1675.
Taip pat buvo įkurta prezidentinė B. Obamos ir D. Medvedevo komisija, kurios veiklą koordinuos JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Komisijoje veiks kelios darbo grupės ekonomikos, energetikos, aplinkosaugos, saugumo, sveikatos apsaugos, kovos su terorizmu ir kitiems klausimams spręsti.
Be šių susitarimų, tiek JAV, tiek Rusija įžvelgia ir daugiau galimybių savo santykių „perkrovime“. Rusija jas sieja su galima ekonomine nauda. Šias optimistines Rusijos nuotaikas sustiprino ir tai, kad tokios JAV kompanijos kaip „Boeing“, „Pepsi“, „John Deere“ žada investuoti į jos rinką apie 1,5 milijardo JAV dolerių. Savo ruožtu JAV tikisi, jog Rusija taps patikima partnere sprendžiant užsienio politikos – kovos su terorizmu, civilinio ir karinio tranzito į Afganistaną, Irano ir Šiaurės Korėjos branduolinio ginklavimosi – klausimus.
B. Obama gavo D. Medvedevo pažadą, kad Rusija padės JAV stabilizuoti padėtį Afganistane. Rusija sutiko, jog JAV galės skraidinti karinę įrangą ir personalą per jos teritoriją. Susitarime numatoma leisti atlikti iki 4500 tokių skrydžių per metus, taip sudarant galimybę JAV vyriausybei sutaupyti iki 133 milijonų JAV dolerių transportavimo išlaidų. Dėl Irano situacija komplikuotesnė. Rusijai reikia apsispręsti, ar ji toliau palaiko draugiškus santykius ir bendradarbiauja su Iranu, ar sutinka su griežtomis JAV sankcijomis ir politika Irano atžvilgiu.
Šie JAV ir Rusijos prezidentų susitarimai Maskvoje vertinami dvejopai. Vieni politikos apžvalgininkai B. Obamos vizitą Maskvoje laiko pozityviu ženklu, o kiti mano, kad jis nieko esminio į JAV ir Rusijos santykius neįnešė. Tenka pripažinti, kad ši nuomonė taip pat yra pagrįsta: juk START-1 sutarties pratęsimu ir ginkluotės sumažinimu yra suinteresuotos ne tik JAV, bet ir Rusija.
Be to, reikia pažymėti, kad tokie klausimai kaip JAV planai dislokuoti priešraketinės gynybos sistemos elementus Lenkijoje ir Čekijoje bei politika Ukrainos ir Gruzijos atžvilgiu ir toliau lieka Vašingtono ir Maskvos ginčų objektu.
Pirmuoju klausimu gali būti pasiektas greitas susitarimas, ypač žinant, kad JAV demokratai, kitaip nei jų kolegos opozicijoje respublikonai, visada skeptiškai žiūrėjo į planus dislokuoti priešraketinės gynybos sistemą Centrinėje Europoje. Kaip teigia Baltieji rūmai, šiuo metu B. Obamos administracija peržiūri šiuos sprendimus ir ypač kreipia dėmesį į finansinius šio projekto įgyvendinimo aspektus. Kita vertus, JAV prezidentas nepasakė ir griežto NE. Atsakydamas į Kremliaus kritiką, B. Obama nurodė ir galimus kelius, kaip šiuos ginčus išspręsti. Jis pateikė dvi galimybes: 1) Rusija prisideda prie griežtos JAV politikos Irano atžvilgiu. Jei tokia politika pasiteisintų ir Iranas atsisakytų savo branduolinių ambicijų, priešraketinės gynybos skydo kūrimas Centrinėje Europoje taptų neaktualus; 2) atsisakoma dabartinio projekto ir kuriamas naujas, kuriame dalyvautų trys pusės: JAV, Europa ir Rusija. Tokiu atveju būtų svarstomas ir priešraketinio skydo dislokavimo vietos pakeitimas (pavyzdžiui, bendrai naudoti kai kuriuos priešraketinės gynybos skydo elementus Azerbaidžane).
Dėl Ukrainos ir Gruzijos nesutarimai tarp JAV ir Rusijos išliks. Rusija ir toliau siekia dominuoti savo „artimajame užsienyje“, o JAV siekia geresnių santykių su Rusija, tačiau tvirtina remsiančios kiekvieną šalį, kuri siekia tapti nepriklausoma, demokratiška ir vykdyti savarankišką vidaus ir užsienio politiką. Nors tiek Ukrainai, tiek Gruzijai artimiausiu metu tikriausiai nebus duotas pakvietimas prisijungti prie NATO, vis dėlto JAV viceprezidentas Joe Bidenas, viešėdamas Kijeve ir Tbilisyje, išreiškė paramą šių tautų norui tapti Aljanso narėmis, lygiai taip pat jis užtikrino Michailą Saakašvilį, kad JAV niekada nepripažins Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės.
Toks JAV prezidento administracijos politikos neapibrėžtumas buvusių Sovietų Sąjungos respublikų atžvilgiu sulaukė atgarsio. Dvidešimt du Centrinės ir Rytų Europos šalių politikai, diplomatai, visuomenės veikėjai (tarp jų ir kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus) parašė atvirą laišką JAV prezidentui, kuriame jie ragina plėsti bendradarbiavimą ne tik su Rusija, bet ir su visomis regiono šalimis. Be to, laiške pabrėžiamas nuogąstavimas, kad Amerikos realizmas ir pragmatiškumas santykiuose su Maskva gali atnešti skaudžių padarinių Rusijos kaimynėms. Panašią poziciją savaitraščiui „The Economist“ išsakė ir buvęs Rusijos prezidento patarėjas, dabartinis Ekonominės analizės instituto prezidentas Andrejus Ilarionovas: „Pavojus yra tas, kad bet kokias JAV dvejones dėl Ukrainos ir Gruzijos Rusija gali imti interpretuoti kaip „laisvę veikti“, o tai gali sukelti naujus konfliktus šiose šalyse.“
JAV prezidentas stengiasi būti atsargus Rusijos atžvilgiu, tačiau to negalima pasakyti apie viceprezidentą J. Bideną. Duodamas inteviu leidiniui „The Wall Street Journal“, JAV viceprezidentas teigė, kad Rusijos ekonomika yra smunkanti ir ši tendencija privers ją derintis prie Vakarų pozicijos įvairiose srityse, įskaitant įtakos praradimą buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose ir ženklų branduolinės ginkluotės sumažinimą. Toks J. Bideno pasisakymas sulaukė aršios kritikos tiek Kremliuje, tiek Vašingtone. Daugelis ėmė klausinėti: kas formuoja JAV užsienio politiką ir kaip JAV įsivaizduoja santykių su Rusija „perkrovimą“? Kita vertus, žvelgiant į šį JAV viceprezidento pasisakymą, esminis klausimas būtų: ką jis norėjo pasakyti šiais žodžiais? Ar tai buvo patvirtinimas buvusioms Sovietų Sąjungos šalims, kad JAV ir toliau lieka jų sąjungininke, ar perspėjimas Maskvai, kad bet kokia agresija kaimynų atžvilgiu sulauks griežto atsako iš Vašingtono?
Atrodo, tai antrasis variantas. Žvelgiant į gausius JAV spaudos pranešimus, kurie pasirodė po šio J. Bideno interviu, galima teigti, kad šis viceprezidento pasisakymas apibendrina tai, apie ką visi Vašingtone kalba, tik nenori garsiai ištarti.
Žvelgiant į JAV ir Rusijos santykius iš istorinės perspektyvos, matyti, kad dažnai šių dviejų valstybių interesai susikirsdavo: vienos pergalė reikšdavo kitos pralaimėjimą. Esminiai nesutarimai tarp JAV ir Rusijos ir toliau išlieka, vis dėlto B. Obamos ir D. Medvedevo susitikimai Londone ir Maskvoje parodė, kad šalys gali rasti sutarimą ir veikti drauge daugelyje sričių. Ar gražius prezidentų žodžius lydės tokie patys veiksmai, parodys ateitis. Kita vertus, pasirengimas sutarti branduolinio nusiginklavimo klausimu, bendradarbiavimas sprendžiant Afganistano konfliktą, bendra prezidentinė komisija – visa tai būtų galima laikyti gera pradžia „perkraunant“ dvišalius santykius.
Stanislovas Stasiulis
