Eurostat skelbia, kad pagal 2015 m. duomenis brangiausi maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai iš ES šalių yra Danijoje, 45 proc. aukščiau ES vidurkio. Ją pralenkia Norvegija ir Šveicarija, kurios nėra ES narės. Tuo tarpu Lietuvoje kainos – mažesnės nei ES vidurkis, ar mažesnės nei Estijoje, Latvijoje, Vengrijoje, Čekijoje. Visgi pigiausių kainų kovą laimi Lenkija – 37 proc. žemiau ES vidurkio.
Brangiausias alkoholis – Airijoje, 75 proc. virš ES vidurkio, o mažiausia kaina Bulgarijoje – 36 proc. žemiau ES vidurkio. Ten pat ir pigiausi tabako gaminiai – 50 proc. žemesnės kainos ES vidurkio. Brangiausia rūkyti Didžiojoje Britanijoje – 119 proc. aukštesnės kainos ES rodiklio.
Lietuvoje už ES vidurkį brangesni tik nealkoholiniai gėrimai.
Žemų kainų nejaučiame dėl atlyginimų
Lietuvos visuomenėje dažnai vyrauja nuomonė, kad maisto produktų kainos pas mus daug didesnės nei kitose šalyse. Tai paneigia statistika.
„Danske bank“ vyriausiojo ekonomisto Baltijos šalims Roko Grajausko nuomone, tokie duomenys, kur Lietuvos kainos vaizduojamos didesnės nei kitų šalių, pavyzdžiui Vokietijos – propagandinės.
„Bandoma dirbtinai sudaryti tokią nuomonę, kad neva Lietuvoje yra per aukštos kainos, nors tie lyginimai iš piršto laužti. Tai visiška netiesa ir tai žmones paveikia, nes šiaip jau kokią statistiką bežiūrėsi ir pats kai keliauji matai, kad Lietuvoje tos kainos žemesnės. Tai visiškai logiška ir suprantama, nes pas mus sąnaudos skiriasi. Atlyginimai mažesni ir dėl to ta kaina šiek tiek mažesnė nei kitose šalyse. Eurostato duomenys su tam tikrais nedideliais svyravimais atitinką bendrą šalies kainų ir atlyginimų lygį“, – teigia ekonomistas.
Būtent žemi atlyginimai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl maisto produktų įperkamumas yra žemesnis nei daugelyje kitų valstybių.
„Pačios kainos tikrai nėra pas mus didelės, tiesiog pajamos mažos. Tačiau jei didėtų pajamos, brangų ir produktai, nes atlyginimai įsiskaičiuotų į kaštus. Bet atlyginimų ir kainų santykis tai tikrai nėra palankus vartotojams ir mažesnes pajamas gaunantiems. Ypatingai atsižvelgiant kad pas mus didelė pajamų nelygybė“, – svarsto R. Grajauskas.
Visgi nors santykis tarp atlyginimų ir kainų nepalankus, lietuviai pagal išlaidas maistui ES rikiuotėje atsiduria tarp ES vidurkio ir Jungtinės Karalystės ir tikrai lenkia Estiją ir Latviją. Vienas Lietuvos gyventojas per metus vidutiniškai išleidžia 2 tūkst. eurų maisto produktams.
„Vargu ar valgome daugiau nei estai ir latviai, nes atitinkamai nebūtų logiška – nutukimas pas mus nėra didesnis, nėra klimatinių skirtumų. Bet tai, kad mes maisto produktams išleidžiam daugiau negu estai tikrai kelia nerimą. Maistas sudaro tik dalį būtiniausių išlaidų, ir tol, kol maistui Lietuvoje bus išleidžiama tiek, kiek Jungtinėje Karalystėje arba Vokietijoje, spręsti nelygybės ir emigracijos klausimus bus itin sudėtinga. Estijoje vidutinis atlyginimas maždaug 30–40 proc. didesnis nei Lietuvoje, su Latvija tokio didelio skirtumo neturime“, – komentuoja DNB vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims Jekaterina Rojaka.
Pagalbos priemonės: PVM ar padidintos pajamos mažiausiems uždirbantiems?
Kainoms įtaką turi ne vien pačios rinkos dydis. Štai J. Rojaka paaiškina, kad Lietuvoje daugiau ūkininkaujančių ir atstumas iki Lenkijos mažesnis – tai gali lemti daržovių bei vaisių kainų skirtumą. Pagal Eurostatą Lietuvoje pastarieji pigesni nei Estijoje ar Latvijoje.
„Permokame perpus brangiau nei latviai už duonos kepalą ar batoną. Tai gali priklausyti nuo daugelio veiksnių. Iš vienos pusės eilę metų gamintojai brangiau mokėjo už dujas nei latviai ir estai, o duonos kepime tai gan svarbus veiksnys“, – pastebi ekonomistė.
Tačiau jos nuomone itin svarbus faktorius skiriantis mus nuo Lenkijos – lengvatinis PVM tarifas. Visai neseniai Lietuvos Vyriausybė nepritarė lengvatiniam PVM mėsai, žuviai bei kitiems būtiniausiems produktams.
„Lengvatinis tarifas PVM turi įtakos. Jei lenkiška produktą įvežame į šalį, tada nėra skirtumas, nes tą patį PVM sumoka, bet jei šalies viduje, tai žinoma mokesčiai sudaro gan nemenką dalį. Bet vėlgi kalbant apie Estiją tai ten bendras PVM tarifas žemesnis nei Lietuvoje“, – pamini J. Rojaka.
Tuo tarpu R. Grajauskas nekeltų taip PVM svarbos, nes niekuomet mažesnio PVM šimtu procentų nepajaučia vartotojai – jis praeina per visas grandines: ir gamybininkus, ir prekybininkus.
„Tai ir gamintojai, ir prekybininkai išlošia. Iš dalies ir vartotojai. Aš netgi galvočiau, kad ne čia pagrindinė problema. Taip, jei mažiname PVM atpigtų maisto produktai, bet valstybė netektų daug pajamų. PVM pagrindinis pajamų šaltinis, o maisto produktai pagrindinė vartojimo prekė, tai tie praradimai būtų dideli. Jau geriau tuos pinigus skirti, surinktus iš PVM, mažesnes pajamas gaunantiems. Kai mes mažiname PVM, sumažiname jį visiems, ir tiems, kurie daug uždirba. Tai geriau skirti daugiau tiems, kurie uždirba mažiau, jiems bus didesnė nauda. Tai būtų socialiai teisingesnis sprendimas“, – išeitį pasiūlo R. Grajauskas.
