Pirmiausia, kaip dažnai politikos mokslų studentus moko dėstytojai, prieš pradėdami diskutuoti, apsibrėžkime svarbiausias sąvokas. Šiuo atveju užteks apsibrėžti komunizmą: tai jokiu būdu nieko bendro nei su pirmine (iš Paryžiaus komunos kilusia), nei su dabartine (AlainoBadiou aprašyta) komunizmo samprata neturintis terminas, Lietuvoje reiškiantis paprasčiausią sovietinio laikotarpio pažadą apie rojų ir tuo pačiu, tuo laikotarpiu susiformavusią mąstymo formą, kai mąstyti tiesiog nereikėjo.
Joks homosovieticus nei tada, nei dabar negalėtų tiksliai pasakyti, ką šis žodis iš tiesų reiškia, arba – o tai dar blogiau – kodėl jis iki šiol visų širdyse taip giliai įstrigęs ir kelia tiek daug nostalgijos.
Priešingai nei estai, kurie iš karto po SSRS griūties visus buvusius komunistus išmėžė iš valdžios, lietuviai net po 22 metų atidavė balsą už pažadą apie rojų. Nesutinku, kad tai grįžimas į praeitį, tai greičiau bandymas praeitį sugrąžinti į dabartį.
Žiūrim ką turim: viena komunistė nežino, kokiai ministerijai vadovauja (o tai perdėm komunistiška: svarbu ištikimybei partijai, o ministerija ne taip ir svarbu). Vargšė moteriškė pasiryžusi „kurti darbo vietas“.
Galbūt dirbti vėl bus privaloma. Ir visai nebūtina šios absurdiškos abstrakcijos paaiškinti. Kas gi čia bus daroma – ar padedama verslui, ar gal dar biurokratinių žiurkių spiečius didinamas? Per kurią vietą tos darbo vietos bus kuriamos? To aiškinti ministrė, nežinanti kokiai ministerijai vadovauja, deja nenorėjo. Koks skirtumas? Darbo vietos būna ir pačios savaime. Tarkim, Ūkio ministerijoje yra darbo vieta, ministro kėdė, į ją įsėda žmogus, kuris nesupranta, kur įsėdo, todėl jam ir atrodo, kad kontekstas darbo vietai nebūtinas. Vieta yra – šilta, patogi, gerai apmokama. Dirbti, kaip ir komunizmo laikais, nereikia. Svarbu – pažadai, planai, svarbu aplenkti laiką, pranokti amerikiečius, nusiųsti šunis į kosmosą, karius į Afganistaną, protingus žmones – į psichiatrines.
Pažadai apie šviesų rytojų iš tokių nemirtingų komunistų visada liejasi laisvai. Bus mažinami komunaliniai mokesčiai. Ar nieko neprimena? Daug darbo vietų, maži komunaliniai mokesčiai, atpigę produktai? Patys suprantate, kad tai neįmanoma: ne politika, o rinka diktuoja kainas. Valstybė net ir labai norėdama, gali nebent dar kartą eiti ieškoti saulės, bet elektros atpiginti ji nepajėgs. Ką jau ten apie visa kita. Kaip dabar moteriškė įsivaizduoja įstatymiškai reglamentuotą kišimąsi į rinką? Ar ji nesupranta, kad čia ne Sovietų, o Europos Sąjunga? Ne, neįsivaizduoja. Juk ji komunistė.
Būtiniausi maisto produktai tikrai neatpigins – gana nusišnekėti. Juos atpigintų konkurencija, bet komunistai prastai įsisavina net ir Karlo Marxo idėjas, ką jau ten kalbėti apie laisvą rinką.
Štai Vytenis Povilas Andriukaitis – Komunistas iš didžiosios K – ir sveikatos apsaugą grąžins į sovietinius laikus. Jokių čia privačių pinigų plovyklų – prašom mirti valstybinėse gydymo įstaigose, laukiant kilometrinėse eilėse, kaip senais blogai laikais prie duonos.
Šitas lunatikas turbūt nesupranta, kad jo siūlomos įstatymo pataisos kertasi ne tik su elementaria rinkos ekonomika, bet iš esmės pažeidžia žmogaus teisę rinktis. Jeigu valstybinės įstaigos, kuriose dauguma gydytojų yra šundaktariai, nesugeba suteikti tinkamos sveikatos apsaugos – jos gali eiti į Anapilį. Jų tikrai niekas nepasiges.
Kaip ten su tom naujom darbo vietom? Ar numarinus privačias klinikas jų padaugės? Ar tikrai Lietuvoje privačios klinikos maudosi piniguose ir dygsta kaip grybai po rinkimų? Ne. Privačios klinikos ir dabar išgyvena sunkiai, nes teikia kokybiškas paslaugas ir kyšių joms niekas neneša. Nesiginčysiu: ir valstybinės įstaigos laikosi prastai, bet ne dėl to, kad yra alternatyva, o dėl to, kad tos alternatyvos iš esmės nėra, kai kalbame ne apie pirminę sveikatos priežiūrą.
Bet komunistai siekia „lygybės“ ir „teisingumo“. Išvertus į žmonių kalbą: verslą reikia varžyti-žlugdyti, žmonėms reikia neleisti rinktis, bet vis tiek iš oro atsiras darbo vietų, mokesčiai mažės, prekės pigs. Nežinau, ar Algirdas Butkevičius neprimato, ar neprigirdi, tačiau tokių nesąmonių toleruoti neturėtų. Dėl kelių priežasčių.
Pirma, šitie komunistiniai-populistiniai pažadai ne tik yra visiškas melas, bet ir prieštarauja elementariausiai logikai. Meluoti juk irgi reikėtų logiškai. Jeigu kažkam kyla noras eiti socialistiniu keliu, gal reikėtų kalbėti bent minimaliai logiškai: progresiniai mokesčiai, didesnė MMA, didesnės pašalpos, dar kokie nors išoriškai liaudį, kaip opiumas, svaiginantys triukai. Visi patikės stebuklu, kad galima nieko nedirbti ir gerai gyventi. Juk pasakose norai pildosi žuvelei paliepus Vėsaitei panorėjus.
Gyvenime taip nebūna, todėl tenka padirbėti. Ir kuo daugiau dirbi galva, tuo mažiau reikia dirbti kitomis kūno vietomis.
Deja, komunizmas ir buvo žavus tuo, kad niekam nereikėjo dirbti galva. Partija apie viską pagalvojo ir visi žinojo, ką reikia daryti. Tuos, kas abejodavo, uždarydavo ir izoliuodavo nuo visuomenės, kaip ligonius. Nes jų galvose nebuvo tuščia.
Lietuvos komunistai norėtų, kad seni blogi laikai grįžtų. Ne socialistai jie, ir jau tik nereikia kliedėti apie socialdemokratiją, kur „svarbiausia žmogus“. Komunistams visada svarbiausia SAVAS žmogus. O visi kiti – nė motais.
Apie jokios formos socializmą čia neverta kalbėti. Nes jis visų pirma yra grįstas stipria savivalda ir aktyviu piliečių dalyvavimu sprendžiant esminius klausimus.
Ar socialdemokratams tikrai įdomus referendumas? Premjeras jau kelis kartus keitė nuomonę ir turbūt net pats nesupranta, ką jis palaiko – Dalią Grybauskaitę ar visuomenę, kuri didžiąją dalį balsų atidavė jo ex-komunistų partijai.
Tokiame kontekste, net iš patvorių surinktos partijos neatrodo taip klaikiai – jos bent jau opozicija opozicijoje. Tiesa, vis dar neaišku, kaip baigsis Darbo partijos byla, bet kad ir kaip ji pasibaigtų, blogiau už tai, kas vyksta dabar, vargu ar gali būti. Generuojanti ekonomika, nepriklausomai nuo to, kaip mes išversime pirmą terminą (konotacijų labai daug) vis tiek geriau nei gargaliuojanti Vyriausybė, kurios atstovų intelektas pažeistas komunizmo viruso.
Lietuva sunkiai vadavosi iš komunizmo randų, net ir tapusi Nepriklausoma rinkosi buvusius komunistus, vėliau bandė padaryti tai, kas neįmanoma – palikti valdžioje komunistus ir aklai kopijuoti Vakarus. Lietuvoje net įsigalėjo stipri dichotomija – arba tu su Amerika, o jei ne, tai tu su Rusija. Trečiojo kelio alternatyva neegzistuoja net vadovėliuose. Joks politikas niekada nėra ištaręs šios sąvokos viešai (jie negirdėjo apie ją).
Todėl neadekvatumas dabartinės valdžios veiksmuose puikiai suprantamas: lygiuojamasi į Rytus, kurie ekonominės krizės įkarštyje atrodo patrauklesni už daug labiau nukentėjusius Vakarus, su pasimetusia ir byrančia ES. Iš Vakarų neperimamos laisvės, demokratijos, tolerancijos ar žmogaus teisių gynimo idėjos, bet puikiai išmokstama įžūlumo, patyčių, individualizmo ir t.t. OK, jūsų teisė rinktis, tik Vakarai be jau išvardintų dalykų yra, deja, Rytai. Ten ekonomika puikiai veikia – Kinija tuoj pralenks JAV. Ten ir apie viską pagalvota – Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas žino, ko reikia jų tautoms. Ten yra darbo vietų – Šiaurės Korėjos koncentracijose stovyklose visi dirba.
Nenuostabu, kad Lietuvoje gausu euroskeptikų, kai Rytuose praktiškai nėra jokių problemų.
O štai Lietuva turi rimtą problemą, nes čia nebandoma išlaikyti pusiausvyros – griūnama arba į vieną, arba į kitą pusę. Kaip girta laisvo elgesio mergaitė Lietuva „aklai ir iš karto“ atsiduoda arba Vakarams, arba Rytams. Stovėti nuogai Europos vidury ir to neišnaudoti būtų „pravalas“.
Visai kaip senais blogais laikais. Kai apie viską buvo pagalvota, ir buvo tik „juoda“ arba „balta“.
Šis griuvinėjimas neatneš naudos, valstybės skola didės, fantastinių darbo vietų tikrai neatsiras, mokesčiai tikrai nemažės, niekas neatpigs. Ir aš ne pesimistas – tiesiog dar mokykloje išmokau: kuo mažiau dirbi galva, tuo daugiau reikia dirbti kitomis kūno vietomis.
Žvelgiant į dabartinę valdžią, tikrai nepasakysi, kad pirmi įstatymų projektai, pirmi pažadai yra sugalvoti galva. Greičiau – užpakaliu.
Todėl už juos teks atidirbinėti skinant braškes užsienyje. Jaunimas bėgs iš čia, kaip iš pelkės. Nes dirbantieji galva nereikalingi.
Dėsningas ir iškalbingas faktas, jog valdžiažmogių patarėjais tampa draugai, kaimynai, „švogeriai“, kartu patvoriuose rėkavę „chebrantai“ ir t.t. tik dar kartą primena, kad praeitis veržiasi į dabartį. Atrodo, kad Lietuvoje komunizmas atėjo visiems laikams. Ir vaistų nuo jo net per 22 nepriklausomybės metus nepavyko (iš)rasti
