2010 m. lapkričio pabaigoje įvykusiame NATO vadovų susitikime Lisabonoje buvo patvirtinta nauja Aljanso strateginė koncepcija. Dėmesio yra verti keli principiniai jos momentai. Pirma, po operacijos prieš Jugoslaviją 1999 m. NATO buvo nuolat kritikuojama už nepagrįstą savarankiškumą, tai yra JT pozicijos nepaisymą. Tuo pat metu buvo pabrėžiama, kad Aljanso sprendimas veikti už bloko ribų yra labai diskutuotinas. Šis aspektas išliko ir naujoje koncepcijoje. Viena vertus, tai yra visai logiška ir suprantama.
Kaip teisingai pabrėžiama dokumente, „nestabilumas ar konfliktas už NATO ribų gali kelti tiesioginę grėsmę Aljanso saugumui“, ir tokiose situacijose NATO veiks prevenciškai. Kita vertus, su tokia formuluote galima kištis kur tik nori ir kada nori. Tačiau pabrėžtina, kad naujoje NATO strateginėje koncepcijoje išskirtinis dėmesys teikiamas (a) veiksmų ir planų koordinavimui su tarptautine bendruomene ir konkrečiai su JT bei (b) sureguliavimui po konflikto (kompleksiniam politinių, civilinių ir karinių priemonių taikymui).
Deja, dokumente nesakoma, kad NATO vykdys operacijas tik su JT sankcija, bet, kita vertus, pastaroji organizacija šiandien nėra, švelniai tariant, tokia efektyvi, kad galėtų operatyviai spręsti pasaulyje kylančias krizines situacijas. O pasaulis dabar yra labai dinamiškas, reikia greito atsako į iššūkius ir bet koks delsimas yra nedovanotinas. Taigi naujoji NATO strategija operacine prasme atrodo gana realistinė ir subalansuota – suprantanti praeities klaidas ir atsižvelgianti į konstruktyvias pastabas.
Antra, koncepcijoje akivaizdus dėmesys skiriamas naujo pobūdžio grėsmėms. Ypač sveikintinas NATO ryžtas efektyviai spręsti kibernetinių pavojų problemą, tačiau Baltijos šalims ir Lenkijai labiau rūpėjo energetinio saugumo ir savitarpio pagalbos šioje srityje aspektas. Deja, naujoji strategija atsižvelgia į šį klausimą tik iš dalies, visų pirma pabrėždama energetinės infrastruktūros saugumą. Tai suprantama, turint omenyje skeptišką „senosios Europos“ poziciją šiuo klausimu. Todėl savotiška pažanga galima laikyti bent jau tą strategijos dalį, kur kalbama apie būtinybę „konsultuotis su sąjungininkais dėl strateginių įvertinimų ir krizinio planavimo“ energetinio saugumo srityje.
Trečia, naujojoje NATO strateginėje koncepcijoje išliko atvirų durų naujoms šalims principas, tiesiogiai susijęs su Aljanso santykiais su Rusija. Ilgą laiką Kremlius labai aktyviai spaudė NATO (ypač kai kuriuos organizacijos narius iš Europos), kad Aljansas atsisakytų idėjos priimti į savo gretas Ukrainą ir Gruziją. Sąlygine to spaudimo sėkme reikia laikyti tai, kad šioms šalims Aljanso vadovų susitikime Bukarešte 2008 m. balandžio mėn. nebuvo patvirtinti narystės veiksmų planai. Todėl ypač aktualiai skamba strategijos žodžiai apie stipraus transatlantinio ryšio svarbą bei NATO ir ES bendradarbiavimą saugumo srityje remiantis ne priešpriešinimo, o papildomumo principu.
Ne mažiau pagirtina ir tai, kad, nepaisant JAV ir Rusijos santykių „perkrovimo“ bei Paryžiaus ir Berlyno bičiulystės su Maskva, Aljansui užteko drąsos naujojoje strategijoje pabrėžti būtinybę sudarant specialiąsias komisijas tęsti ir plėtoti partnerystę su Ukraina ir Gruzija, atsižvelgiant į kiekvienos iš šių šalių euroatlantinius siekius. Tai rodo, kad NATO nepriklausomai nuo ruošimosi strateginei partnerystei su Rusija (kurioje Aljansas, beje, vis dar vertinamas kaip grėsmė) neišsižada savo pagrindinių principų, kad ir koks svarbus būtų Maskvos veiksnys tarptautinėje politikoje.
Lyg atskira tema šiuo atveju – NATO ir Rusijos bendradarbiavimas bendros PRGS kūrimo srityje. Daug kas po vadovų susitikimo ir po jo vykusio Rusijos ir NATO tarybos posėdžio bendradarbiavimo perspektyvas paskubėjo įvertinti pernelyg optimistiškai, tačiau, pavyzdžiui, Rusijos nuolatinis atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas pažymėjo, kad nieko apibrėžto šiuo klausimu per posėdį nuspręsta nebuvo, kad NATO viduje yra tokių, kuriems ši idėja nelabai patinka („šaltojo karo stovykla“), ir kad visos derybos dar priešakyje.
Akivaizdu, kad jos labai priklausys nuo bendro Rusijos ir Aljanso santykių fono ir jų esmė yra ne kova su terorizmu ar piratavimu, o jau minėtas NATO plėtros į Rytus klausimas (šiandien jis lyg ir prarado savo aktualumą dėl valdžios Amerikoje ir Ukrainoje kaitos bei Rusijos ir Gruzijos karo, tačiau dar anksti manyti, kad jis galutinai išbrauktas iš Rytų ir Vakarų priešpriešos darbotvarkės). Kad viskas yra toli gražu nevienareikšmiška, parodė ir Dmitrijauss Medvedevo perspėjimas dėl galimo grįžimo prie ginklavimosi varžybų, jeigu susitarti nepavyks.
Komplikuoti Maskvos ir Aljanso santykius gali ir NATO strategijos koncepcijoje suformuluotas tikslas, susijęs su branduoline ginkluote. Dokumente rašoma: „Vykstant tolesniam [ginkluotės] mažinimui mūsų tikslas turėtų būti [...] siekti susitarimo su Rusija dėl didesnio skaidrumo branduolinių ginklų Europoje srityje ir jų perdislokavimo toliau nuo NATO narių teritorijos. Bet kurie žingsniai šioje sferoje turi taip pat atsižvelgti į Rusijos kiekybinį pranašumą trumpojo nuotolio branduolinių raketų srityje.“
Kaip žinia, Rusija labai jautriai reaguoja į bet kokius bandymus „pasikėsinti“ į jos branduolinį arsenalą, kurį ji suvokia kaip JAV PRGS plėtros sulaikymo instrumentą. Todėl jo perdislokavimas toliau nuo NATO sienų ir pranašumo branduolinių sparnuotųjų raketų srityje atsisakymas (jų kiekio mažinimas) greičiausiai bus Maskvai nepriimtinas. Tikriausiai nepajudės iš vietos ir situacija dėl įprastinės ginkluotės Europoje sutarties. NATO strategijoje teigiama: „Mes stengsimės sustiprinti konvencinės ginkluotės Europoje kontrolės režimą abipusiškumo, skaidrumo ir susitarimo pagrindu“, tačiau Rusija jau prieš kurį laiką atsisakė laikytis šios sutarties, aiškindama savo žingsnį Europos šalių neveiksnumu ir nesiruošdama atsižvelgti į jų argumentus. Tačiau Lietuvai tai nėra didelė problema, nes įsitraukimas į Sutartį dėl įprastinės ginkluotės Europoje būtų jai labiau nenaudingas nei naudingas žiūrint iš jos saugumo santykių su Rusija perspektyvos.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad naujojoje NATO strategijoje Aljansas patvirtino savo fundamentalius principus (įskaitant 5-ojo straipsnio principą), rimtai įvertino naujas grėsmes ir suprato kompleksinio (politinio, civilinio ir karinio) krizių sprendimo (valdymo) būtinybę. Tačiau skaitant paruoštą dokumentą dažnai susidaro neaiškumo ir abejonių įspūdis. Pavyzdžiui, koncepcijoje teigiama, kad „šiandien Aljansas išlieka išskirtiniu stabilumo šaltiniu nenuspėjamame pasaulyje“.
Bet ar taip iš tikrųjų yra? Dar dokumente rašoma apie reikiamą karinių išlaidų lygį, kad nenukentėtų NATO pajėgumas, o tuo metu Didžioji Britanija ir Vokietija gerokai apkarpo savo karinį biudžetą (ką jau kalbėti apie kitas šalis). Koncepcijoje minimas glaudus bendradarbiavimas su JT ir strateginiai santykiai su Rusija, bet kaip tai susiklostys praktikoje – niekas nežino. Trumpai tariant, popieriuje viskas gerai – už tai devintukas, o dėl pažymio už praktinį įgyvendinimą – dar pažiūrėsime.
Vadim Volovoj
