2015 m. sausį į Saturno palydovą Titaną gali būti paleistas NASA kosminis zondas, kuris pirmą kartą istorijoje tirs nežemišką jūrą.
„TiME“ (Titan Mare Explorer) pavadintas NASA laivas su naujos kartos radioizotopiniu generatoriumi būtų parašiutu nuleistas į Titano Šiaurės ašigalio srityje esančias Ligeia Mare arba Kraken Mare jūras – didžiausius žinomus skysčio telkinius už Žemės ribų. Šių jūrų plotas maždaug atitinka JAV Didžiųjų ežerų dydį, skelbia „The Register“.
Parengti Titano jūrų tyrimo projekto galimybių studiją NASA užsakė mokslo konsultacijų bendrovei „Proxemy Research“. Joje dirbanti planetų geologijos specialistė daktarė Ellen Stofan patvirtino, kad NASA finansuoja šią tyrimų programą.
Nors Saturno palydovo Titano vėjai, lietūs, kalnai ir jūros šiek tiek primena Žemę, šis pasaulis visiškai kitoks: pavyzdžiui, vietoj vandens jo ežeruose telkšo skystas metanas, etanas ir azotas, vidutinė temperatūra yra maždaug - 180 laipsnių pagal Celsijų, o iš danguje plaukiančių debesų lyja metano lašais.
Tokį jo vaizdą padėjo susidaryti 2005 m. sausio 14 d. Titane parašiutu nuleistas Europos kosmoso agentūros kosminis zondas „Huygens“. Sėkminga jo nuleidimo į Titano paviršių misija mokslininkams teikia vilčių, kad ją vėl galima pakartoti – tik šį kartą zondą nutaikius ne į sausumą, bet į jūrą.
Iš Žemės atskridęs atominis kateris nusileistų vienoje iš dviejų didžiausių Titano jūrų. ESA/NASA iliustr.
Kad tokia misija būtų sėkminga, reikia kruopščiai parinkti taikinį, pastebi „Space.com“. Dauguma iš tūkstančių Titano ežerų tėra kelių kilometrų skersmens, tačiau Šiaurės ašigalio rajone yra du milžiniški telkiniai, dėl savo dydžio pavadinti jūromis. Ligeia Mare ir Kraken Mare yra maždaug Juodosios jūros arba JAV Didžiųjų ežerų dydžio. Pasak Ellen Stofan, „pataikyti“ nusileisti į jas nebūtų sunku.
Mokslininkė tikisi, kad parašiutu į Titano jūrą nuleistas plaukiojantis zondas nustatys skysčio cheminę sudėtį, išmatuos jūros gylį, ištirs jūros ir atmosferos apykaitos ciklą ir keitimąsi organinėmis medžiagomis. Naudojant sonarą taip pat būtų sudarytas Titano jūros dugno žemėlapis.
Titane plaukiojančio mokslinio laivo prietaisams energiją tiektų naujos kartos radioizotopinis generatorius – tai esą pats praktiškiausias apsirūpinimo energija variantas. Tanki Titano atmosfera neleistų naudoti saulės baterijas, kurios sėkmingai gamina elektrą Marso paviršiuje dirbantiems marsaeigiams.
„Huygens“ leidžiasi į Tiatno paviršių. Meninė iliustr. („Wikipedia“).
NASA jau patvirtino leidžianti naudoti tokį naujos kartos generatorių ASRG (Advanced Stirling Radioisotope Generator). Skirtingai nuo ankstesnių radioizotopinių generatorių, kurie energiją „Cassini“ ir kitiems kosminiams zondams gamino naudodami radioaktyviųjų medžiagų išskiriamą šilumą, ASRG elektros gamybai naudojamas vožtuvų mechanizmas. Taip pavyko iki 75 proc. sumažinti reaktoriui būtino plutonio kiekį.
Nors „TiME“ laivas nenaudos burių, jo korpuse bus įrengtas stiebas – prie jo bus pritvirtinta vaizdo kamera. Tačiau ir be burių stiprus vėjas ir Titano jūros srovės iš Žemės atkeliavusį laivą plukdys bent kelis mėnesius, mano mokslininkai.
Šiuo metu „Proxemy Research“ specialistai, bendradarbiaudami su Johno Hopkinso universiteto mokslininkais, nagrinėja įvairius siūlomos Titano jūros tyrimų misijos etapus. Šių metų pabaigoje NASA turėtų pranešti savo apsisprendimą dėl „Discovery“ programos, susidedančios iš santykinai nebrangių kosminių misijų, prioritetų. Jei planas skristi į Titaną ir tirti jo jūras bus patvirtintas, „TiME“ galėtų pakilti į kosmosą 2015 ar 2016 m., o plaukiojantis atominis zondas Ligeia Mare arba Kraken Mare jūroje nusileistų 2022 metais.
Šiame vaizdo siužete galima pamatyti „Huygens“ zondo nusileidimo Titane 2005 m. sausio 14 d. animaciją, paremtą zondo į Žemę perduotais duomenimis.
