Napoleono semaforas buvo pirmasis pasaulyje ryšio tinklas, perduodantis žinutes devynioliktojo amžiaus Prancūzijoje greičiau nei kada nors anksčiau. Jos klestėjimo metu tinklą sudarė 534 stočių, o bendras atstumas tarp jų buvo daugiau nei 5000 kilometrų.
Šią semaforo sistemą išrado prancūzų mokslininkas Klodas Chappe (Claude Chappe, 1763 - 1805), o ja pasiųsta informacija pasiekdavo Prancūzijos pakraščius per tris – keturias valandas, o iki tol, pranešimus gabenant raiteliams, tai trukdavo tiek pat dienų.
Kai kurie šaltiniai teigia, kad ir žodis telegrafas – rašymas tolimu atstumu – buvo sukurtas būtent apibūdinti Chappe semaforą.
Tačiau Chappe semaforo istorija baigėsi labai greitai – vos per dešimtmetį, 1850-60 metais jį visiškai išstūmė elektrinis telegrafas, kurio stotys paprastai buvo įrengiamos sparčiai besiplečiančio geležinkelio tinklo stotyse.
Tačiau entuziastų grupė Prancūzijoje nutarė atgaivinti šią išradingą sistemą. Jiems pavyko aptikti vieną tokių stočių Alpėse, netoli Sardiery kaimo (Sardieres), ir jos originalius brėžinius, darytus tos linijos inspektoriaus. Ši stotis buvo Liono – Milano – Venecijos linijoje, pastatytoje Napoleono 1805 metais, jam rengiantis pradėti karą su Italija.
Šia linija Napoleonas galėjo perduoti įsakymus savo armijai per kelias valandas. Vienas iš tokių surastų įsakymų buvo toks: „Pietų Legionas gali imti rekrūtus Turine iš karo belaisvių bei Austrijos dezertyrų. Tačiau negalima imti vyrų, kurie nėra iš Pjemonto.“
Tokie ir panašūs pranešimai, paversti semaforo signalais, buvo perduodami stočių, nutolusių viena nuo kitos maždaug 10 kilometrų atstumu, linija. Jų operatoriai stebėdavo gretimą stotį teleskopu, užsirašydavo signalus ir juos perduodavo kitai stočiai. Beje, jie neturėjo nė menkiausio supratimo, kokią informaciją perduoda – tą žinojo tik linijos superintendantai, esantys pirmoje ir paskutinėje stotyse.
Chappe stotis yra minima ir Aleksandro Diuma „Grafe Montekriste“: Montekristas papirko vieną tokios stoties operatorių, kad perduotų melagingą pranešimą, kuris sukėlė finansinę sumaištį Paryžiuje.
Nuo pat pradžių pagrindinis šios ryšių sistemos tikslas buvo karinis. Pirmąją liniją 1789 – 1793 metais iš Paryžiaus į Lilį, Prancūzijos Respublikos vyriausybės užsakymu, baiminantis užsienio valstybių, norinčių restauruoti monarchiją, intervencijos, pastatė pats Chappe. Vėliau atsirado linijos į Strasbūrą ir Brestą, o Napoleonui pradėjus rengtis invazijai į Angliją – ir Lamanšo sąsiaurio link, į Bulonę.
Atkūrus monarchiją 1815 metais, buvo nutiestos linijos į pietvakarius ir pietus – Marselį ir Bayonne. Paskutinės stotys buvo pastatytos 1849 metais, bet tada tapo aišku, kad tokios ryšių linijos, susidedančios iš tiesioginio matomumo zonoje esančių stočių, galinčių veikti tik dienos metu ir esant geram orui, laikas išseko.
Dingus kariniams poreikiams, dar kurį laiką Chappe semaforas buvo naudojamas civiliams pranešimams bei nacionalinės loterijos skaičiams perduoti.
Viską pakeitė elektrinio telegrafo išradimas: 1844 metais Samuelis Morze juo perdavė pirmą žinutę iš Vašingtono į Baltimorę.
Kaip veikė Chappe semaforas
· Dvi alkūnės galėjo būti septyniose skirtingose pozicijose, taigi viso sudaryti 49 galimas kombinacijas. Centrinė dalis galėjo būti dviejose pozicijose – vertikalioje ir horizontalioje, vadinasi, iš viso semaforas galėjo perduoti 98 formas – ženklus. · 6 ženklai buvo skirti bendriesiems pranešimams, tokiems kaip „Pasirengęs perduoti“, „Pabaiga“ ir kitiems. · Likę 92 ženklai atitiko 92 kodų knygutės puslapius, o kiekviename puslapyje buvo 92 žodžiai. Todėl viso galimų perduoti žodžių buvo 8500. · Pavyzdžiui, žodis „armija“ buvo 19-ame puslapyje 24-as žodis. Todėl operatorius pirma pasiųsdavo ženklą 19, rodantį puslapio numerį, o po to – 24.
