„Lietuva, tėvyne mūsų“. Užrašęs ligonio ranka šiuos tris paprastus žodžius, dr. Vincas Kudirka paėmė smuiką ir iš šalto kambario, carinės Rusijos Vladislavovo mieste prie Šešupės upės, pasklido po Lietuvą melodija, vienijusi ir būrusi lietuvį prie lietuvio siekti žodžio, žmogaus ir tautos laisvės.
Tautišką giesmę sugrojęs XIX a. pabaigoje Marijampolėje iš žydelio pirktu smuiku, dr. V.Kudirka tapo tautos laisvės šaukliu ir simboliu.
Smuiko kelionė
Kai 1899 m. rudenį būrelis bendraminčių palydėjo daktarą į Meištų kalnelį, draugai varpininko, poeto ir muzikanto asmeninius daiktus išpardavė aukcione. Sakoma, kad violončelė nukeliavo kažkur į Aukštaitiją, o neišvaizdus smuikelis liko Suvalkijoje, studento Bliūdžiaus rankose.
Baigęs studijas, Bliūdžius dirbo Pilviškiuose gydytoju, o 1941 m. kartu su kitais inteligentais atsidūrė Sibire. Dr. V.Kudirkos smuikas pateko Vilkaviškio gydytojo Kauno globon, o pastarajam 1944 m. pasitraukus į Vakarus, smuikas atiteko gydytojo tarnui Barkauskui, kuris smuiku nesidomėjo ir 1980 m. jį perleido Osvaldui Kapteiniui.
Iš Sibiro grįžęs mokytojas, tremtinys Stasys Ankevičius 1965 m. V.Kudirkos gimtinės klėtelėje Paežerių kaime įkūrė varpininko V.Kudirkos muziejų. Ir gaudyte gaudė žinias apie Kudirkos gyvenimą.
Įtemptos „derybos“
Kartą iš giminaičių Markačių, gyvenusių Kudirkos Naumiestyje, S.Ankevičius išgirdo, kad Griškabūdyje gyvenantis Osvaldas Kapteinis įsigijęs dr. V.Kudirkos smuiką, mat jo viduje atradęs įrašą pieštuku „Dr. V.Kudirka“.
S.Ankevičiaus sūnus Algimantas, 1980 m. dalyvavęs „derybose“ dėl dr. V.Kudirkos smuiko, prisimena, kad „derybos“ smuiko savininku O.Kapteiniu vyko pusę dienos: „Tėtė pasiūlė seną, iširusį, be stygų smuiką keisti į naują. O.Kapteinis suprato smuiko vertę ir ilgai nesileido įkalbamas. Tėtis metė paskutinį kozirį, girdi „smuiką muziejuje stebės daugybė žmonių ir pats Osvaldas galės atvažiuoti ir pamatyti“.
Mainams įvykus, O.Kapteinio žmona tarstelėjo: „Matai, žadėjai, kad niekam neatiduosi, bet atidavei“.
Istorijos liudininkas
Slogiais sovietmečio metais, kaimo klėtelėje Paežeriuose, mokytojo S.Ankevičiaus rankose suvirpėjusios smuiko stygos primindavo gęstančiai tautiečių sąmonei, kad Lietuva gyva ir iš praeities stiprybę semia.
2002 m. mokytojas S.Ankevičus paskutinį kartą laikęs smuiką savo rankose, tarstelėjo: „Saugokite dr. V.Kudirkos smuikelį“. Šis St.Ankevičiaus priesakas šventai vykdomas. Dr. V.Kudirkos smuikas, kurio stygomis pirmą kartą suskambėjo „Tautiškos giesmės“ melodija, eksponuojamas pačioje Sūduvos širdyje, gražiausioje Paežerių dvaro rūmų menėje, Vilkaviškio krašto muziejuje. Manau, tai yra pats garbingiausias tautos turtas.
