Kodėl pasirenkame vieną ar kitą profesiją? Kas yra sėkmė, o ką galima laikyti laime? Kaip šios dvi sąvokos susijusios su mūsų kasdienio gyvenimo siekiais ir mokėjimu ar nemokėjimu pasirinkti?
Viename Mykolo Romerio universiteto renginyje dalyvavusi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Nijolė Oželytė bendraudama su studentais pasidalijo savo gyvenimo patirtimi, o kartu auditorijai uždavė daugybę klausimų apie tai, ar žmogus tikslingai renkasi savo karjerą, ir kas slypi už vieno ar kito pasirinkimo.
Ar politikoje galima dirbti žmogumi?
Kalbėdama būsimųjų teisininkų auditorijai N. Oželytė atvirai pasakojo: „Pamenu, kai mane pirmą kartą išrinko į Seimą, mano vyras teisininkas manęs paklausė, ar man negėda. Aš jo klausiu: o kodėl turėtų būti? Jis man atsakė, kad nesu nei ekonomistė, nei teisininkė, ką aš ten darysiu? Mūsų šeimoje protingiausias žmogus buvo jis, bet visuomet vienas prieš kitą stengėmės išlaikyti savigarbą ir savimeilę. Į tokį kategorišką ir tiesmukišką klausimą aš atsakiau taip pat, kaip jis ir buvo užduotas: savo vyrui atrėžau „ten aš dirbsiu žmogumi“. Tai nebuvo labai patrauklus atsakymas, o vyras man replikavo, kad tokiu atveju jau geriau dirbti moterimi“, – ironizavo N. Oželytė.
Moteris teigė, kad tą kartą sutuoktiniui ištarti žodžiai ją lydėjo visą gyvenimą: „Mano visas gyvenimas atitinka tai, ką anuomet pasakiau savo vyrui. Mano karjera yra jaustis žmogumi – ir ne ta prasme, kad visi mes žmonės, o ta, kad visą gyvenimą dirbau žmogumi. Kažkada labai dėl to liūdėjau – norėjau būti menininke ar turėti kokią nors labai konkrečią profesiją. Jei svečioje šalyje manęs paklausdavo, kas aš, o dažnai klausdavo būtent profesijos – mokytoja ar teisinininkė – niekuomet nesakydavau, kad esu aktorė. Visuomet maniau, kad tai yra žaidimas, bet ne profesija ir ne užsiėmimas. Aktorystė gali būti žaidimas arba hobis, galbūt todėl jau seniai nebesu aktorė“, – apie gyvenimo profesijos pasirinkimą kalbėjo N. Oželytė.
Profesija – instrumentas, o kas tada virtuvės šefas?
Kalbėdama apie šių dienų jaunimui suteikiamas galimybes rintis, N. Oželytė akcentavo, kad kuo daugiau esama variantų, tuo didesnė tikimybė suklysti priimant sprendimą, o kartais apskritai sunku atskirti pelus nuo grūdų: „Aš įžvelgiu tam tikrą pavojų, kad užsižaidę su karjera susijusiais dalykais, mes pradedame sąvokas, kurios reiškia vidinę žmogaus būseną – laimė, sėkmė – painioti su išoriniais dalykais. Juk kas yra profesija? Tai instrumentas, tai peilis ir šakutė, kurie padeda susipjaustyti gyvenimo kotletą. Bet tada kyla klausimas, kas yra virtuvės šefas?“ – retoriškai klausė N. Oželytė.
Žinoma moteris nedvejodama išdėstė savo požiūrį į tai, kas yra sėkmė ir laimė, ir kaip žmonės to siekia: „Turiu savo suvokimą apie tai, kas yra sėkmė. Teisingai rašoma žodyne apibūdinant šį žodį „nuo žmogaus pastangų mažai kas priklauso“. Labai daug visuomenėje diskutuojama apie tai, kas yra Lietuva, ir kodėl ją ištiko tai, kas ištiko. Sakoma, kad jeigu tu žinai ko nori, to sieki ir pasieki, tai yra sėkmė. Jei šiandieninio jaunimo tėvams užduotume klausimą, ar jie labai norėjo Nepriklausomybės, atsakytų, kad labai, ar jie to pasiekė – pasiekė, bet ar jie laimingi ir tai laiko sėkme? Esu tikra, kad dalis atsakytų neigiamai. Dažnai teigiama, kad jūs turite žinoti, ko norite. Man tai buvo pats baisiausiais klausimas gyvenime“, – apie gyvenimo suteikiamas galimybes ir tikslus kalbėjo moteris.
Kaip žinoti, ką pasirinkti?
Pasak N. Oželytės, dažnai žmogus neturi jokios nuojautos ar žinojimo priimdamas pačius svarbiausius savo gyvenimo sprendimus: „Iš kur tu, žmogus, atsiradęs šitame pasaulyje, gali žinoti, ko galima norėti? Beveik visuomet žmogus ima norėti to, ką turi kiti, arba to, ką rodo per televiziją. Jei pasakoma, kad gera turėti advokatų kontorą, tai kvailas tas, kuris nenorės jos turėti. Juk dažnai koks nors kuklesnis berniukas būtinai užsinori turėti ilgakoję ilgakasę mergaitę ir jam tai gali atrodyti didelė gyvenimo sėkmė. Žinoma, netyčia dėl kokių nors materialinių priežasčių jis gali ją turėti, bet tai priklauso nuo to, kur ir ko eini... Iš kurgi jaunas žmogus gali žinoti, ką jis turėtų rinktis“, – kalbėjo N. Oželytė.
Renginio metu kalbėjusi moteris užsiminė ir apie laikotarpių skirtumus: „Mano kartos jaunystė buvo žymiai paprastesnė ir geresnė nei dabartinės jaunimo kartos, nes neturėjome jokio pasirinkimo. Visi puikiai žinojome, kad kruopščiai mokytis tikrai neverta, nes 60 rublių atlyginimą gaudavo profesorius, parduotuvės kasininkė ir tas darbininkas, kuris kiauras dienas griovius kasdavo ir alų gerdavo. Visi anuomet ieškojo tokio darbo, kad reikėtų kuo mažiau dirbti. Tuomet gerų knygų buvo sunku gauti, į užsienį išvažiuoti irgi buvo sudėtinga, galima sakyti, kad žmogus gyveno erdvėje, kurioje buvo paliktas vienui vienas, bet tada ir smegenų niekas nepudravo apie galimybes ir teisėtus lūkesčius. Žinojai, kad esi niekas ir tavo norai nieko verti“, – apie laikotarpių ir kartų požiūrio skirtumus kalbėjo N. Oželytė.
Sunkiausias klausimas: kuo nori būti?
Moteris prisipažino, kad jai visuomet buvo sunku atsakyti į klausimą, kuo norinti būti: „Visą gyvenimą užduodu sau klausimą, kokia prasmė to, ką žmogus daro žemėje, jei galiausiai jis vis tiek numiršta? Šiandien žmonės turi begalę pasirinkimo galimybių, daugybę trafaretų, jaunimui nuo pat vaikystės peršama – būk šokėjas, būk teisininkas, būk politikas, būk sėkmingas. Žinoma, geras žmogus pas mus ne profesija, tad geras žmogus nebūk... Žmogus renkasi tapti sraigteliu mechanizme, kurį jau kažkas sukūrė, o įsiliejęs į žaidimą – privalo imti suktis. O jei nenori atlikti paskirtos funkcijos – lieki nevykėlis. Mano akimis, noras, kuris žmogui formuojamas iš to, koks yra šių dienų pasaulis, net nėra jo paties noras. Sunkiausias klausimas žmogui, kuo jis gyvenime nori būti“, – kalbėjo moteris.
Anot N. Oželytės, vargu ar galima laikyti sėkme, kai koks nors dalykas pasirenkamas net realiai nesuvokiant to prasmės.
„Vėliau po tokio sprendimo galima turėti labai išoiškai gerą karjerą, bet žmogumi būti nelaimingu. Sakoma, kad „reikia mylėti savo darbą“, bet ten, kur yra žodis „reikia“, „mylėti“ jau nėra. Visi žinome, kaip gyventi ir ką daryti reikia, bet kodėl taip negyvename? – retoriškai klausė moteris. Pasak N. Oželytės, galima teigti, kad vis tik pasirinkimo galimybės nėra, nes pats žmogus iš tiesų savo viduje nežino, tarp ko ir dėl ko jis renkasi vieną ar kitą dalyką.
Džiaugiamės „kaip visi“, o verkiame po vieną
Moteris teigė, kad dalis žinių apie gyvenimą ateina su amžiumi: „Būdama maža naiviai galvojau, kad atsakymą į klausimą, ar žmogus yra mirtingas, ir kokia gyvenimo prasmė, žino visi, bet kadangi žino, todėl garsiai apie tai nekalba. Galvojau, kad aš viena kvaila, ryža ir nedrįstu paklausti. Tik paaugusi supratau, kad iš tiesų niekas nieko nežino ir gyvena automatiškai. Žmonės nuolat stengiasi gyventi „kaip visi“: veda „kaip visi“, vaikų prisigimdo „kaip visi“, bet skiriasi, kenčia ir verkia po vieną, nes miniomis vyksta tik nesąmoningi veiksmai, o kai supranti, kad tau skauda – lieki vienas“, – ironizavo N. Oželytė. Anot pašnekovės, visą tai vyksta dėl to, kad nuo pat pradžių, nuo pat žmogaus atėjimo į pasaulį nepaaiškinama, kur jis atsirado.
„Prasmės suvokimas yra kiekvieno individualus reikalas. Žinoma, kiekvienas gali pasakyti, kad jam reikia skaniausio, gražiausio ir t.t., bet ar sutinka su pasekmėmis? Žmogus gali pasirinkti būti sraigteliu sistemoje negalvodamas apie padarinus, negalvodamas apie tai, ar norės suktis. Tik kvailys gali manyti, kad turtuoliai yra labai laimingi žmonės, – kalbėjo moteris, – tai, kas išorėje yra išblizginta ir mums diktuojama kaip siekis, kartais gali būti destrukcija ir nelaimė. Ar tikrai mums reikia būtent to, ką turi kiti? Ar tikrai tai turėdami jausimės laimingi? Tam, kad iš tiesų suvoktumėme, kas yra gyvenimas, būtinai kiekvienas sau turime atsakyti į esminius klausimus.“ – patarė N. Oželytė.
