Baigdama albumo „Povandeninės kronikos“ koncertinį turą po Lietuvą užburiančio balso savininkė Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ rengia du išskirtinius pasirodymus Vilniuje ir Kaune.
Su atlikėjais scenoje kartu pasirodys kamerinis orkestras. Pusantros valandos koncerte, be dainų iš didelio klausytojų bei kritikų dėmesio sulaukusio albumo, bus atlikti duetai iš roko operos „Jūratė ir Kastytis“, rašo „Respublika“.
Su „Povandeninių kronikų“ dainomis A. Smilgevičiūtė ir „Skylė“ aplankė nemažai Lietuvos miestų. Vienų metų koncertinio ciklo pabaigą atlikėjai paminės ypatingu skambesiu.
Apie būsimą koncertą, ilgai brandintą albumą ir kuriamos muzikos misiją „Gyvenimas“ kalbina atlikėją A. Smilgevičiūtę.
Ypatinga šventė visiems
– Kaip vyksta pasirengimas baigiamiesiems koncertams su kameriniu orkestru?
– Šiuo metu ypatingą dėmesį skiriame aranžuotėms. Jas rengia Andrius Kulikauskas, kartu su „Skylės“ violončelininku Tomu Ramančiūnu deriname niuansus. Netrukus prasidės bendros repeticijos, jų nebus daug, bet dirbsime intensyviai. Kurią nors dieną įvyks speciali repeticija, skirta vien tik garsui suderinti – norime išbandyti naują įgarsinimo sistemą.
– Kokią nuotaiką, skambesį žadate finalinio koncerto auditorijai?
– Koncerto pagrindą sudarys dainos iš paskutinio mūsų albumo „Povandeninės kronikos“. Manau, kamerinis orkestras dar labiau pagilins subtilias dainų vietas, o ekspresyviosioms suteiks jėgos.
Bus daugiau spalvų, sodrumo, gyvybės. Neabejotinai mes patys jausimės ypatingai ir šventiškai – tai tikrai neeilinis koncertas. Manau, kad mūsų gerbėjams – taip pat.
– Kodėl aplenkiate klaipėdiečius?
– Tokių minčių buvo ir tikrai žinome, kad atsirastų žmonių, laukiančių mūsų Klaipėdoje. Tačiau taip pat tenka pripažinti, kad apskritai publika šiame mieste yra sunkiai nuspėjama, galbūt ir išlepinta nemokamų Jūros šventės renginių. O šis projektas – didelis, reikalaujantis nemažų sąnaudų, negalime rizikuoti...
Muzikos šviesa
– Albumą „Povandeninės kronikos“ brandinote septynerius metus. Šis skaičius reiškia pastovumą, teisingumą. Ar sąmoningai būtent tiek laiko truko kūrybinis procesas?
– Nesąmoningai. Norint galima prisiminti kalbas apie žmogaus gyvenimo ciklus, kurie keičiasi kas septynerius metus... Medžiaga po truputį kaupėsi – tekstai, dainų eskizai, bandomieji įrašai... Pagaliau tapo aišku, kad laikas susikaupti, sudėti viską į krūvą ir užbaigti šitą etapą. Nes nuo „perbrandinimo“ irgi nesi apsaugotas!
– Kaip manote, kas lėmė jūsų paskutinio albumo populiarumą?
– Subrendęs klausytojas – auditorija, kuriai parūpo kuriantis ir ieškantis žmogus.
– Ar pasikeitė įkvėpimo šaltinis, kai tiek metų esate scenoje?
– Nežinau, ar pasikeitė, apie įkvėpimo šaltinius nebuvau susimąsčiusi. (Šypsosi.) Jausmai, įspūdžiai – kas sukrenta į širdį iš aplinkos ir vėl nori į tą aplinką sugrįžti...
– Kokią žinią skelbia jūsų kuriama muzika?
– Kryptis – į šviesą. Mums svarbu teigti, o ne neigti – dedame pliuso ženklą.
Svarbi žiūrovų reakcija
– Aiste, jūsų dainos pilnos simbolių, metaforų. O kasdieniame gyvenime ar tikite įvairiais, iš aukščiau mums pasiųstais ženklais?
– Manau, tai yra natūrali gyvenimo dalis. Viskas susiję. Tad nesureikšminu to. Nors... mėgstu atsiminti sapnus. (Šypsosi.) Tačiau nežinau, ar tai susiję su anapusybe.
– Daina, kurią jums labiausiai patinka dainuoti.
– Vienos išskirtinės nėra. „Baltas brolis“, „Eliziejaus laukai“, „Jūržolių šokis“. Dažniausiai laukiu tų dainų dėl žiūrovų reakcijos. Per „Jūržolių šokį“ patinka, kai žmonėms patinka. (Juokiasi.)
– Ar jums svarbūs komplimentai? Ar reaguojate į kolegų nuomonę?
– Visada permąstau gautas pastabas. Nenoriu užsiblokuoti. Kartais gal sunkiau būna iškęsti gyvenimiškas pastabas nei profesines. O į komplimentus žiūriu teigiamai, mielai juos priimu. (Juokiasi.)
Apie dovanų reikšmę
– Ar sutinkate su teiginiu, kad muzikantas kaip ir sportininkas visada turi būti geros formos?
– Tiesos yra. Visi muzikantai kaip ir sportininkai dirba su savo kūnu. Bet toks dalykas, kaip balsas, gali būti pertemptas negrįžtamai. Nors, manau, ir sportininkams – tas pats.
Nežinau, kiek sportininkams yra svarbus poilsis, bet aš nesistengiu kasdien dainuoti, treniruoti balso. Kaip tik, manau, jį reikia ir pailsinti. Nors techniškai žiūrint – kasdienės treniruotės daro savo.
– O kalbant apie fizinius pratimus, sportą?
– Jau reikia, bet dar neprisiruošiu. (Juokiasi.) Galvoju su vyru lankyti baseiną.
– Praeitą savaitę atšventėte savo gimimo dieną. Kuri dovana – geriausia?
– Už dovanos visada labiau noriu matyti nuoširdumą. Tai mane labiausiai ir žavi.
Gintarė Šatkauskaitė
