Genocido nevykdė
Tokį nuosprendį trečiadienį paskelbusi Panevėžio apygardos teismo trijų teisėjų kolegija konstatavo, jog 1965-aisiais 25-erių metų M. Misiukonis, būdamas KGB jaunesniuoju leitenantu ir dalyvaudamas KGB operacijoje, per kurią sužeistas nusišovė paskutiniu Lietuvos partizanu laikomas Antanas Kraujelis, nepadarė nusikaltimo. Teismas pažymėjo, kad M. Misiukonio baudžiamojoje byloje nėra genocido požymių. Genocidas vykdomas prieš grupę ar jos dalį žmonių, turint tikslą ją sunaikinti, ir tai daroma tyčia.
Teisėjų nuomone, M. Misiukonis nesprendė partizano A. Kraujelio likimo ir neturėjo tam jokios įtakos. Byloje, anot teismo, nėra jokių įrodymų, kad M. Misiukonis žinojo apie A. Kraujelio priklausymą partizanams. Advokato Vytauto Sviderskio ginamas M. Misiukonis teismui įrodė, jog 1965-aisiais Utenos rajone, sodyboje, kurios bunkeryje slapstėsi A. Kraujelis, buvo daroma krata siekiant jį suimti, bet ne sunaikinti.
Teisminio proceso metu V. Misiukonis įrodinėjo, jog A. Kraujelis 1944–1953 metais, kai vyko partizaninis judėjimas Lietuvoje, buvo jo dalyvis, tačiau vėliau pradėjo daryti kriminalinius nusikaltimus, kurių negalima pateisint – esą žudė beginklius taikius žmones. Baudžiamąją bylą A. Kraujelio atžvilgiu Valstybės saugumo komitetas buvo iškėlęs 1964 metais.
KGB nenorėjo nušauti
Teismas pripažino, kad M. Misiukonis esąs niekuo dėtas dėl A. Kraujelio žūties, nes šis, apsuptas sodyboje kratą darančių KGB karininkų ir milicininkų, sužeistas pats nusišovė, o prieš tai nušovė savo slėptuvės šeimininką ir du milicininkus.
Teismas konstatavo, kad operaciją vykdę KGB pareigūnai esą neturėjo tikslo fiziškai sunaikinti A. Kraujelio. Tokią išvadą teisėjai padarė remdamiesi parodymais, jog besislapstančiam ir atsišaudančiam A. Kraujeliui per sodybos šeimininkę buvo net siūloma pasiduoti, o karininkams ir milicininkams duotas įsakymas nešaudyti, nes troboje yra moterų.
Be to, anot teismo, ši krata, pasibaigusi KGB gaudomo A. Kraujelio savižudybe, vyko praėjus daugiau nei dešimt metų nuo ginkluoto partizaninio pasipriešinimo sovietinei santvarkai, todėl jis galėjo ir nebūti partizanu. M. Misiukonį išteisinantis nuosprendis nėra galutinis. Per 20 dienų jis dar gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui.
Partizaną reabilitavo
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras paskelbė, kad nėra jokių įrodymų, jog A. Kraujelis būtų žudęs taikius gyventojus, kuo jį kaltino KGB. Jis pripažintas vienu iš paskutinių su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos partizanų.
1946–1947 metais jis buvo partizanų ryšininku, vėliau pats tapo partizanu. Aktyviai veikė iki 1965 metų kovo, kai saugumiečiams apsupus namus, kuriuose slapstėsi, nenorėdamas pasiduoti gyvas, jis nusišovė. 1997 metais Lietuvos partizanui A. Kraujeliui suteiktas teisinis kario savanorio statusas, 1998 metais – vyresniojo leitenanto laipsnis, 1998 metų gegužės 19 dieną jis apdovanotas Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu.
Kaltas nesijaučia
Genocido byla dėl partizano žūties teisme atsirado prieš keletą metų. Iki tol prokurorai daugiau nei dešimtmetį rūpinosi įrodymais – buvo atliekamos ekspertizės, renkama ir nagrinėjama archyvinė medžiaga. Teismui buvo perduoti keturi kaltinamieji, nes šeši buvo mirę. Teisminio proceso pabaigos gyvas sulaukė vienintelis M. Misiukonis.
Įstatymas už genocido vykdymą numato laisvės atėmimą nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Panevėžio apygardos prokuroras teismo prašė 75-erių M. Misiukoniui skirti pusseptintų metų kalėti.
Niekada savo kaltės nepripažinęs teisiamasis laukė išteisinamojo nuosprendžio. „Moraliai nesijaučiu kaltas. Tikėjausi, kad yra teisėjai, kurie visą bylos medžiagą vertina objektyviai. Politikai turi užsiimti savo darbu, teisėsauga – savo. Tik tada Lietuva išloš. Teisėsauga turi būti drąsesnė. Politiniais motyvais negali būti daromas teisėsaugai spaudimas“, – išklausęs teismo sprendimo komentavo M. Misiukonis.
Sovietmečiu dirbęs KGB jaunesniuoju leitenantu, 1990–1992 m. M. Misiukonis paskirtas vidaus reikalų ministru, o 2000-aisiais prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. Tuomet prezidentas teigė, kad apdovanojimas skirtas už tarnybą pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos atkūrimo metais. Šis sprendimas sulaukė prieštaringų vertinimų.
Politiniai kaliniai šokiruoti
Išklausyti nuosprendžio M. Misiukoniui susirinkęs nemažas būrys politinių kalinių teismo salę paliko šokiruoti. Senjorai, už pasipriešinimą sovietinei santvarkai kalėję lageriuose, laukė bent moralinės bausmės buvusiam KGB leitenantui.
„Nei politiniai tremtiniai, nei kaliniai keršto nenorime, bet tiesa turi būti. Vien priklausymas KGB struktūroms daug pasako apie žmogų. Moralinis pasmerkimas turėjo būti“, – mano politinis kalinys Algimantas Susnys. Būdamas Veterinarijos akademijos studentu už dalyvavimą pogrindinėje organizacijoje „Laisvė Lietuvai“ A. Susnys buvo nuteistas kalėti Mordovijoje. Į Lietuvą grįžo 1966-aisiais ir nuolatos buvo sekamas KGB struktūrų, jo namuose dažnai buvo daromos kratos. Vyras sako neturėjęs jokios galimybės baigti aukštosios mokyklos. „Velniui sielą turėjau užrašyti, kad į aukštąją priimtų“, – pasakoja A. Susnys.
Panevėžietis Albertas Pilka po teismo posėdžio sako nebesuprantantis, kas yra teisingumas Lietuvoje. „Nėra švento teisingumo. Įrodytas faktas, kad M. Misiukonis dirbo KGB, buvo leitenantas. Jis turėjo dėti ranką prie širdies, pripažinti, kad galbūt sugundytas jaunatviško nesuvokimo tarnavo okupacinėse KGB struktūrose, ir visos tautos už tai atsiprašyti. Tremtiniai, politiniai kaliniai nešė baisų jungą sovietiniuose lageriuose ir puikiai žino, kokiais metodais dirbo KGB pareigūnai. Šita struktūra sunaikino tautos žiedą“, – nuoskaudą liejo A. Pilka.
Inga Kontrimavičiūtė
