Su kiekvienu Seimo nariu galima kalbėtis bet kokia tema. Atsisėda į Seimo nario kėdę ir akimirksiu ima trykšti tokia universalia kompetencija, kad ją panaudojus leidžiant įstatymus tautai kyla didžiulis noras daužyti Seimo langus. O jie, tie langai, mažiausiai dėl to kalti.
Kalta Seimo nario kėdė, suteikianti tokį didelį kompetencijos kiekį. Kalta ta pati tauta, tą kėdę po savo išrinktojo minkštąja vieta kiekvienos kadencijos pradžioje vis pakišanti, rašo „Respublika“.
Todėl itin nelengva rasti tautos išrinktąjį, su kuriuo norėtųsi kalbėtis apie padorumą, toleranciją, atjautą, sąžiningumą, patriotizmą.
Ne, kalbėtis apie tai galima su kiekvienu. Ne su kiekvienu apie tai kalbėtis norisi...
O štai su Seimo pirmininko pirmąja pavaduotoja Irena Degutiene apie tai kalbėtis norėjosi. Ji kažkokia kitokia... Tai pripažįsta net amžinieji jos partijos oponentai. Toks pripažinimas buvo net juridiškai įformintas: renkant ją Seimo pirmininko pirmąja pavaduotoja „už“ balsavo visi. Susilaikė vos vienas. Ir tas, matyt, tik todėl, kad per rinkimus buvo jos konkurentas vienmandatininkas.
- Miela Irena, ir valdžioje, ir visuomenėje šiandien beveik nėra draugų. Jeigu tu mano draugas, tai tik todėl, kad mano priešo priešas. Ar jūs dar turite ir kitokių draugų? Tokių, kurie nuo seniai?
- Aš visiškai nepraradau senų savo draugių ir draugų. Labai džiaugiuosi, kad jie mane iki šiol sveikina su gimtadieniu kaip Ireną, o ne kaip kokį nors postą užimančiąją. Labai žeidžia, kai tau kuo nors tapus staiga atsiranda, kaip aš sakau, „draugų iš po tilto“. Tavęs ilgai nematė, negirdėjo, seniai pamiršo, staiga sužino ir oi, oi - vėl iš naujo draugauti. Bet užtat koks džiaugsmas, kai mano kolegės, su kuriomis aš 22 metus ligoninėje dirbau, niekada nepamiršta mano gimtadienio. Kokie gimtadieniai buvo jaunystėje, tokie dabar. Visada randa, visada ateina. Ir kaip tada bendravome, taip bendraujame ir dabar.
- Bet pripažinkite, šiais laikais tai ne itin normalu...
- Kartais imu manyti, kad aš pati ne visai normali: iki šiol žmoguje pirmiausia matau žmogų. Bet kartais pradedi bendrauti su žmogumi, o jis nežiūri tau į akis, ir tu aiškiai jauti, kad jis kalba puse jėgos, o antra pusė - už kažkokios širmos, už kulisų.
Ir tu iš karto irgi įspraudžiama į tam tikrus rėmus. Vadinasi, toks bendravimas negali būti nuoširdus. Aš taip negaliu - niekada nebuvau dviveidė. Taip išauklėta. Jeigu bendrauju, tai atvirai. Turiu kokių nors nuomonių - jas išsakau. Bet nebūtinai reikia agresyviai pulti į akis. Kai mano pašnekovas užima tokią pozą, aš geriau stengiuosi pasitraukti į šoną.
Yra opozicija ir pozicija. Yra diskusijos - pozicijų, kurios dažniausiai būma ir bus skirtingos, išraiška. Yra ta vadinamoji normali politinė kova. Aš ją vis dėlto kabutėse įdėčiau... Nes kai ta „politinė kova“ virsta asmeniškumu ir kai žmonės būtinai turi būti priešai, štai šito, žinokite, aš, matyt, mirsiu, o taip ir nesuprasiu. Aš matau ir kitose partijose puikių žmonių, su kuriais bendrauju, ir nuo nieko to neslepiu. Tai kas, kad jie ne mano partijos nariai. Bet jie irgi žmonės. Skirtingi požiūriai į atskirus dalykus visiškai netrukdo.
Vienu metu aš tiesiog pasijutau kažkokioje kryžkelėje. Matydama, kas vyksta aplinkui, ėmiau galvoti: gal man politikoje ne vieta? Gal iš tiesų, jeigu tu nuolat nesi pasirengęs kovos poza, jeigu tu nepasišiaušęs, tu blogas politikas?
O gal, sakau, jau čia man Dievo duotas toks charakteris - negaliu per save perlipti.
- Užbėgate man už akių. Ruošdamasis mūsų susitikimui aš būtent tokį klausimėlį ir užsirašiau: ta jūsų tolerancija - nuo Dievo ar nuo tėvo?
- Gal ir nuo Dievo, ir nuo tėvų. Užaugau labai darnioje tikinčių tėvų šeimoje. Niekada nesigėdijau savo krikščioniškos pasaulėžiūros. Ar sovietmečiu, ar dabar. Su tėvais kiekvieną sekmadienį vaikščiojau į bažnyčią, gėles barsčiau... Tai išugdė manyje pirmiausia dvasinę stiprybę. Išugdė tą pačią toleranciją. Išugdė meilę žmogui. Ir mediko profesiją rinkausi, kad labiau galėčiau padėti žmogui. Nuo vaikystės man norėjosi padėti, globoti.
Su mumis kartu gyveno senelis - mamos tėvas. Pirmiausia buvo pagarba seneliui, pagarba tėvams, atjauta. Ir mes, dvi seserys, juose matėme ir meilę mums, ir atjautą. Dabar neseniai mama buvo atvažiavusi. Jai 80 m. Vieną dieną man ir sako: „Aš, žinok, visada labiausiai bijojau, kad tu, neduok Dieve, užimsi kokius aukštus postus ir pagesi... O dabar, žinok, džiaugiuosi - tu nepagedai, neišpuikai...“
- Ar gali būti aukštesnis ordinas už tokius motinos žodžius...
- Man tai didžiausias įvertinimas, nes ji man didžiausias autoritetas, kuris mane tokią sukūrė. Tėtės ir mamos autoritetas. Bet tai dar ne viskas. Pasirodo, prieš tai ji dar mano vyrą ištardė: ar Irena nepasidarė labai „mandra“?
Ačiū Dievui, mano vaikai irgi užaugo, turi savo šeimas, savo vaikus. Bet svarbiausia, kad tos šeimos irgi tvirtos. Jose matai ir meilę, ir pagarbą vieno kitam. O vienai anūkei jau 13 m. Kai pasižiūriu į ją, garsiai nesakau, bet vis pagalvoju: Dieve, taigi ji - tai aš vaikystėje... Ir jai taip pat gali būti labai nelengva... Mes visi dažnai susirenkame į savotiškas šeimos šventes - mūsų vaikai su savo vaikais ir su savo antrųjų pusių artimaisiais. Susidaro didžiulis ratas. Ir kada vaikai pasako, kad pats didžiausias turtas - tai mūsų visų bendravimas, man tai kaip balzamas.
Kalbėjau su vienu Gruzijos parlamentaru. Jis manęs klausia: kodėl Lietuvoje yra vaikų namų - taigi karo, sako, pas jus jau seniai nebuvo. Jis niekaip negalėjo suprasti ir mūsų senelių namų. Taigi yra visa giminė... Kur ji?
Tai tas gruzinas klausė, ką aš jam pasakoju, klausė, o paskui sako: tai jūs labai daug praradote... Ir jis absoliučiai teisus.
Kartais pasijunti kaip balta varna, kuri kvarksi kokias nors keistybes... Prieš kiek laiko vienas dienraštis net savo vedamajame parašė: Degutienė Seime turbūt neturi kuo užsiimti, tai apie kažkokią šeimos politiką šneka. Aš iš tiesų anoje kadencijoje aktyviai dalyvavau rengiant Šeimos koncepciją. Kiek aš turėjau kritikų!.. Buvau „šventakupre“ vadinama. Man buvo aiškinama, kad dabar XXI a. ir kad reikia kitaip, liberaliau, į viską žiūrėti... Bet aš ir toliau lieku senamadiška. Lieku prie amžinųjų vertybių. Kas iš to, kad tu turi gerą namą, gražiai apstatytą. Baldų daug, bet namas tuščias. Ten nėra šilumos.
Nes tu grįžti iš darbo, ir kai prie tavęs prieina vaikas, norintis pasiguosti, nes jam mokykloje irgi iškyla visokių problemėlių, ir jis jas laiko labai didelėmis, o tu sakai, kad esi pavargęs, prašai, kad netrukdytų...
Kai vaikas lekia pas mamą, o ta irgi pavargusi... Ir ką tas vaikelis daro? Jis užsisklendžia, užsisklendžia... Juk jis irgi žmogus. Žmogutis.
O vieną kartą pratrūksta. Protrūkis virsta agresija. O tu klausi: kas čia su tais vaikais pasidarė, ko jie visi tokie pikti? Kodėl tas smurtas atsirado mokyklose, kur vienas kitą daužo? Iš kur visa tai atsirado?
Taigi jisai, tas mūsų vaikas, meilės namie nemato.
- Dabar noriu pasiūlyti šio to iš fantastikos sferos... Andrius Kubilius kiekviena proga primygtinai vis primena, kokią jam Gediminas Kirkilas skurdžią „pasogą“ paliko. G. Kirkilas kiekviena proga kala A. Kubiliui, kad savo žingsnių nederinąs su tauta, su ja nesitariąs. Įsivaizduokime, kad jie abu staiga kreipiasi į visuomenę. Tik abu. Pasako, kad dabar sunku ir dabar ne metas badyti vienam į kitą pirštais. Kad bristi iš pelkės lengviau susikibus rankomis nei po vieną.
Argi labai sunku taip pasakyti? O pasakius padaryti? Kaip lengviau atsikvėptų Lietuva... Juk kai buvo sunku valdančiajai G. Kirkilo mažumai, jie galėjo ištiesti vienas kitam ranką. Negi dabar, kai sunku visai tautai, negali?.. Kumščiais galėsite pasimojuoti, kai visiems bus lengviau...
- Labai labai sutinku. Bet tai yra pernelyg optimistinis variantas. O gražu būtų, jei taip pasakytų... Ir užverčiame tą puslapį, ir susėdame, ir pagalvojame, kaip iš tos situacijos visiems išlipti. Visiems.
- Prisipažinkite... Labai sunku politikoje būti „balta varna“? Būti kitokiai? Būti „nenormaliai“?..
- Žinoma, sunku.
- Bet ir malonu?..
- Man gera... Gera. Na, ką aš dabar padarysiu...
Ferdinandas Kauzonas
