Laidotuvės vyko Šventųjų Petro ir Povilo Garnizonų bažnyčioje, praneša CNN.
Net ir šią sakralią erdvę sudrumstė karo garsai: aviacijos antskrydžio sirena, girdima maldos metu.
Tačiau žmonės nė nekrustelėjo. Gyventojai jau priprato prie beveik kasdienių sirenų. Saugumo sumetimais visų buvo paprašyta likti viduje.
Didukho motina verkdama griuvo ant jo karsto. Kareivis priėjo ją pakelti, o trys kiti kariai nuėmė karsto dangtį ir atidengė jos sūnaus kūną. Ant jo smilkinio buvo matoma mėlynė.
Atidengus karstus, minia gedinčiųjų veržėsi į priekį paskutiniam atsisveikinimui, glostydama išėjusiųjų skruostus.
Šiame kare Ukrainos kariuomenė pasirodė esanti atspari, ji pralenkė Rusijos karo mašinos galią. Tačiau to kaina buvo didelė.
Ukrainos kariuomenė neatskleis žuvusių Ukrainos karių skaičiaus, nors pareigūnai tvirtina, kad civilių aukų skaičius gerokai viršija kariškių aukas.
„Kovo 10 d. nuo Rusijos intervencijų žuvusių Ukrainos civilių skaičius yra didesnis nei mūsų karinio personalo skaičius iš visų mūsų gynybos korpusų, žuvusių per karą“, – sakė Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas.
„Noriu, kad tai būtų išgirsta. ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje“, – pridūrė jis.
Išsami informacija apie tai, kaip ir kur žuvo šie kariai, yra laikoma paslaptyje. Jų šeimos žino tik tai, kad jie buvo nužudyti pirmomis karo dienomis.
Nors Lvivas yra toli nuo kautynių Rytų ir Vidurio Ukrainoje, čia dislokuoti kariniai daliniai buvo priešakyje. Tie, kurie buvo nužudyti, dabar grįžta namo.
ioje Lvovo bažnyčioje įvyksta apie trys laidotuvės per dieną.
Laidotuvių procesijai judant link karių kapinių, Myroslava Stefanyshyn laikė įrėmintą savo sūnaus Andriaus nuotrauką.
„Dvi dienos po karo. Ir mano vaiko nebėra“, – apsipylė ašaromis. „Neapsakoma kančia. Ilgesys. Širdies skausmas. Aš to neištversiu. Jaučiuosi taip siaubingai, kad nerandu žodžių tau tai paaiškinti“.
Šluostydamasi ašaras Marija Solohun stebėjo pro šalį einančią laidotuvių procesiją. Ji šių šeimų nepažinojo, bet vis tiek dėl jų gedi.
„Jie visi yra mūsų. Jie visi yra mūsų vaikai. Jie yra mūsų gelbėtojai, kaldantys mūsų pergalę, – sakė Solohunas, – net jei neįmanoma pakęsti, neįmanoma pakęsti šio kraujo, tekančio kaip upė“.
Irpinės gyventojai pasibaisėję: nufilmavo, kaip Rusijos raketos negailestingai suniokojo daugiabutį:
