Šių metų vasario 28 d. sukanka 210 metų, kai Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje, Telšių paviete, gimė Motiejus Valančius, Žemaičių vyskupas, tautos dvasios puoselėtojas ir palaikytojas. Šiandien jis mums vėl tampa nacionaline vertybe, kuria galime didžiuotis.
Lemtingas susitikimas
Žmonių bendravimas, susitikimai kartais turi įspūdingą, simbolišką prasmę. Vieną XIX a. šimtmečio dieną Kaune susitiko du žymūs Lietuvos žmonės. Tą dieną Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius teikė sutvirtinimo sakramentą būreliui katalikų paauglių, slapta atvežtų iš kelių parapijų. Vyskupas tada nežinojo, kad tą dieną sutvirtino ir laikė ant kelių būsimą lietuvių poetą ir kunigą Joną Mačiulį–Maironį. Jeigu būtų žinojęs, kokį džiaugsmą būtų patyręs. O ir jaunasis Mačiulių Jonukas vargu ar nutuokė, kad jį šnekino didžiausias ano meto Lietuvos žmonių dvasios puoselėtojas, vyskupas, švietėjas, rašytojas.
Motiejaus Valančiaus darbų prasmingumas
Žemaičių vyskupo (1801–1875) darbų didybė mūsų tautos kultūroje išryškėja, kai žinai, kokiu sunkiu laikotarpiu gyveno ir kūrė tautos naudai. Lietuvą prijungus prie carinės Rusijos, tauta išgyveno dramatišką kovos dėl išlikimo laikotarpį. M.Valančius buvo pirmasis po 35 savo pirmtakų Žemaitijos vyskupų – bajorų, grafų, kunigaikščių, atėjęs iš šiaudinės valstiečių pastogės. Ištikimybę ir meilę valstietiškai prigimčiai išsaugojęs per visą gyvenimą. Gimė laisvų valstiečių šeimoje, tėvai gyveno pasiturimai ir visus tris sūnus leido į mokslus. Namie pamokytą Motiejų tėvai atidavė į Žemaičių Kalvarijos vienuolių dominikonų laikomą keturių klasių mokyklą. Netrukus mokykla buvo pertvarkyta į šešių klasių mokyklą. 1822 m. M.Valančius įstojo į Varnių kunigų seminariją. Po dvejų metų, ją baigęs, persikėlė į Vilnių ir toliau mokėsi aukštesniojoje kunigų seminarijoje. Vilniuje jaunam Motiejui labiau rūpėjo ne sielos, o pasaulio išganymo dalykai. Iš tolimo Žemaitijos kaimo kilusiam jaunuoliui prieš akis atsivėrė naujos pažinimo erdvės. Visas jo elgesys ir kalba buvo paženklinti kažkokiu nuostabiai patraukliu paprastumu. Pasižymėjo dideliais proto gabumais ir nepaprastu darbštumu. Baigęs mokslus pasiekė aukštus dvasininko postus. O tai liudija žinomą tiesą: gabus, darbštus, svarbiausia – suvokiantis savo pašaukimą, nepaskęsta kasdienybėje, o išsiveržia į prasmingos veiklos platumas. Baigęs mokslus, pasiekė aukštus dvasininko postus. 1828 m. gegužės 16 d. M.Valančius Vilniaus katedroje buvo įšventintas kunigu, o nuo 1850 m. vasario Vatikano siūlymu ir Rusijos caro sutikimu Peterburge buvo įšventintas Žemaičių vyskupu.
Pirmąjį vyskupavimo dešimtmetį visas jėgas atidavė parapijų, bažnyčios reikalams. Jau 1851 m. aplankė 75 bažnyčias, o per kelias vasaras – visą vyskupiją. Viską pasiryžo pamatyti savo akimis, o ne iš pageltusių popierių ar kitų pasakojimų. Ankstesni vyskupai leisdavo laiką sostinėse ar Alsėdžių salonuose, tad dabar daugelis tikinčiųjų pamatė... tikrą vyskupą. Minios parapijiečių sutikdavo ir išlydėdavo ganytoją su didžiausia pagarba. Vyskupo dėmesio centre buvo ne pramogos, o katalikų bažnyčios reikalai. Rado daug netvarkos ir apsileidimo. Per vyskupavimo laiką buvo pastatytos 49 bažnyčios, iš jų 30 mūrinių. Jis uoliai rūpinosi liaudies švietimu, steigė mokyklas, bibliotekas. Reikalavo, kad mokyklose būtų mokoma žemaitiškai ir lietuviškai. Kunigus ragino ir vertė šviestis, lavintis. Apsileidusius kunigus keitė naujais, ypač Dvasinę akademiją baigusiais jaunais kunigais. Kai caro valdžia uždarė lietuviškas mokyklas, vyskupas ragino žmones mokyti vaikus namuose. Vargo mokyklos metais vyskupas įdavė lietuviui į rankas knygą – mokytis dvasios sveikatos.
Vyskupo rūpesčiu gimė Blaivybės sąjūdis (1858–1864), nepakartojama knygnešystės (1864–1904) epocha. Šios dvi akcijos neturėjo sau lygių ne tik Rusijoje, bet ir visoje Europoje. Svarbiausias vyskupo uždavinys buvo žadinti pačių lietuvių atsparumo dvasią ir pasipriešinimą rusinimui. Vyskupas ne tik kitus ragino rašyti, bet ir pats kūrė. Vyskupas M.Valančius – lietuvių literatūros prozos pradininkas, pirmasis lietuvių pedagogas. Vienas tautinio atgimimo veikėjų Jonas Šliūpas, vertindamas M.Valančiaus nuopelnus, rašė, kad jis išmokė Lietuvą skaityti ir melstis Dievui iš knygų. Po keliolikos metų, kai naujoji lietuvių inteligentija, kilusi iš kaimo, ėmė leisti lietuviškus laikraščius „Aušra", „Varpas" ir kt. ir per juos žadinti tautą, jau buvo, kas tuos laikraščius skaito, o skaitydami sąmonėja.
Vyskupo atminimo įamžinimas gimtinėje
Nasrėnuose veikia vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus, įkurtas A. ir B.Milašių sodyboje 1969 metais. Muziejaus ekspozicija pasakoja apie vyskupo gyvenimą ir jo įvairiapusę veiklą. Sodyboje puikuojasi XVIII a. klėtis – liaudies architektūros paminklas. Sodyboje rasite vienintelį visoje Lietuvoje paminklą... bulvei. 2009 m. muziejaus įkūrimo 40–mečio proga išleistas A.Čėsnos leidinys „M.Valančiaus gimtinės muziejus". Kraštietė, poetė Marija Meilė Kudarauskaitė vėl mums primena, kad vyskupo mintys ir darbai ir šiandien mums reikalingi: „Vėl sugriaudėk debesų ambonoj: klaupkitės, prisiekt blaivybės ryžkitės! Vyskupe Motiejau! Geria vyrai, geria žmonos, o vaikai benamiai – kryžkelėse..."
Juozas Brazauskas
