Neatskiriama autotransporto sudedamoji dalis, o gal net ir viena iš svarbesnių, yra vairuotojai.
Apie vairuotojus
P. Alicija (UAB „Visla“) pastebi, jog „nors gerų vairuotojų trūko tiek verslo piko, tiek ir krizės metu, tačiau šiuo metu tokį darbuotoją rasti yra lengviau, nei 2006–2007 m. Tuo metu teko nemažai samdyti vairuotojų iš Baltarusijos ir Ukrainos. Šių šalių vairuotojai dirba tikrai gerai, yra mažiau įnoringi, padeda ir automobilį suremontuoti, atlikti kitus smulkius darbus. Iš mūsiškių vairuotojų pagalbos iškrovimo vietoje ar automobilių remonto dirbtuvėse sulaukiame labai retai, mėgstamiausias jų darbas – tik vairuoti automobilį. Lietuvos vairuotojai nelabai noriai sėda už senesnių vilkikų vairo.“
Pašnekovė mini, jog pasitaikė atvejų, kai gavę darbo ir leidimus laikinai gyventi (jų įforminimas dažnai užtrunka apie 6 mėn.), vairuotojai išeidavo dirbti į kitą įmonę. Kurį laiką, jie ten dirbdavo nelegaliai, nes leidimas išduodamas dirbti konkrečioje įmonėje. „Jeigu vairuotojas į Lietuvą atvyksta jau su išankstine nuostata, kad tikrai keis darbo vietą dėl papildomų 50 ar 100 eurų, visai išvengti tokios „migracijos“ galimybių nedaug, – sako p. Alicija . – Turėjome keletą vairuotojų, kurie „emigravo“ į kitas krovinių gabenimo įmones, kadangi verslo pakilimo metais kitos įmonės jiems pasiūlė naujesnes lizingines mašinas ir kiek didesnį atlyginimą. Dalis naujųjų darbdavių bankrutavo, o vairuotojai bandė grįžti atgal į mūsų įmonę. Jeigu darbuotojas gražiai atsisveikino su mūsų kompanija, nebuvo pridaręs skolų ir pan., tokiems ir sugrįžti kliūčių nedarome.“
A.Monkevič prisiminė ir kitokį pavyzdį: „Įdarbinome labai jauną vairuotoją, kuris praktiškai ir sunkvežimio nemokėjo tinkamai vairuoti. Krovinių gabenimo bumo metu jis išėjo į kitą įmonę, o mums pasakė, jog čia dirbo tik tam, kad išmoktų geriau vairuoti, susipažintų su darbo specifika, nes kitos įmonės vairuotojų be praktikos iš viso nepriima. Deja, naujoji jo darbovietė po 6 mėn. bankrutavo ir vairuotojas, paskambinęs mums, išreiškė norą grįžti. Mūsų pozicija buvo paprasta – priimtume bet ką, tačiau ne jį. Manau, kad jam tai turėjo būti gera pamoka, kaip nedera elgtis.
UAB „Autodara“ vadovė p. Danguolė pasakoja, kad jų įmonės vairuotojai elgiasi labai panašiai kaip ir kitų transporto įmonių“. Dažniausiai vairuotojų nuosavi lengvieji automobiliai yra varomi dyzeliniu kuru. Tai argi pirksi tokį kurą „už savus pinigus“? Jeigu nukrypimai nuo kuro normų nedideli, juos toleruojame ir nekonfliktuojame. Tačiau jeigu parodymai gerokai skiriasi, tuomet vairuotojai patys už tai atsako. Informacija tarp vairuotojų sklinda taip greitai, kad kartais tuo net sunku patikėti. Jeigu įvyksta pokalbis su vienu iš vairuotojų, jau kitą dieną praktiškai visi kolegos, kurie yra mobiliojo ryšio zonoje, žino pokalbio detales. Po to, kai sumontavome automobilių sekimo sistemas, vairuotojų tarpe vadinamus „žučiokus“, kuro viršnorminis sunaudojimas gerokai sumažėjo. Vairuotojai žino, kad visas jų maršrutas matomas ekrane.“
P. Irena (UAB „Intranslita“) sako, daug dėmesio skirianti vairuotojų atrankai: „Dauguma vairuotojų mūsų įmonėje dirba 5 ir daugiau metų. Vairuotojų iš trečiųjų šalių stengiamės nesamdyti, išsiverčiame su tautiečiais, kurie dirba labai patikimai. Laikomės principo, kad patyręs ir patikimas darbuotojas yra žymiai geriau, nei nuolatinė rizika dėl jo reputacijos. Ilgametis darbu ir atlyginimu patenkintas personalas yra ir žymiai lojalesnis kompanijai. Juk vairuotojams patikime ne tik brangius, šimtus tūkstančių litų kainuojančius sunkvežimius, bet ir užsakovų krovinius, kurių vertė gali siekti iki keleto milijonų litų.“
„Intranslitos“ vadovė pažymi, jog pastaraisiais metais sunkvežimių parko plėtra buvo perdėtai sparti ir neribojama: „Tai sudarė sąlygas naujai įkurtoms ar vos po keletą sunkvežimių turinčioms kompanijoms 2005–2007 m. periodu „ant bangos“ dešimtimis įsigyti naujų brangių sunkvežimių. Tokia situacija iškreipė ir vairuotojų rinką – jaunas, laikantis rankoje dar spaustuvės dažais kvepiantį vairuotojo pažymėjimą, tačiau neturintis jokios praktikos vairuotojas, žiūrėk, jau reikalauja tik naujo vilkiko. Su keleto metų senumo vilkiku važinėti jam nemadinga, „seniai“ (patyrę vairuotojai) juk dirba su naujausiais sunkvežimiais. Vėliau iš kolegų girdime, kaip tas naujai „iškeptas profesionalas“ sudaužė ne tik naują automobilį, tačiau sugadino krovinį, viaduką ir pan. Vairuotojo atsakomybė tokiais atvejais dažnai yra labai ribota, dauguma nuostolių gula ant transporto priemonės savininko bei jo draudimo kompanijos pečių. Teko girdėti istorijų, kai nauji vairuotojai, tikėdamiesi greitai praturtėti, nusikalstamų struktūrų atstovams pusvelčiui parduodavo gabenamus krovinius, o vėliau aiškino, kad juos apvogė.“
Apie vyrų požiūrį į verslo koleges – moteris
P. Alicija teigia, kad vyriškame kolektyve jaučiasi tikrai gerai. Be to, ji yra ir Vilniaus verslininkų klubo prezidentė, o šiame klube – vien tik vyrai. „Klube esu vienintelė moteris. Negaliu pasakyti, kodėl klube nėra daugiau moterų, keletas jų yra dalyvavę klubo susirinkimuose, tačiau ilgiau čia neužsibuvo. Galbūt nepritapo prie išimtinai vyriškos kompanijos?“, – sako moteris.
UAB „Autodara“ direktorė D. Savickienė pasakoja, kad vyrai biure dirbo iki to laiko, kol turimos 2 detalių parduotuvės nepersikėlė į kitas patalpas. Nuo to laiko darbuotojų vyrų krovinių gabenimo skyriuje neturėjo ir jau įprato, kad vyrai daugiau dirba techninį darbą, o moterys –organizuoja pervežimus.
„Skirtumo, kas vadovauja transporto įmonei – moteris ar vyras – nėra jokio. Anksčiau pastebėdavau, kad į vežėjų asociacijos „Linava“ organizuojamus kongresus bei kitus vežėjų susirinkimus susirinkdavo labai mažai moterų. Tačiau net ir tuo metu nesusidūriau su požiūriu – „ir ką čia tos moteriškės veikia?“ Galbūt vyrai diplomatiškai neišsakydavo savo minčių? Jei aplinkybės nebūtų privertę, savo iniciatyva nebūčiau ėmusis šio verslo“,– sako p. Danguolė. Moteris turi lengvosios pramonės specialistės išsilavinimą, tačiau mokslams baigiantis ši sritis gerokai susitraukė, paskyrimų nebebuvo, todėl pagal specialybę niekada ir nedirbo.
„Aš asmeniškai nejaučiu jokios diskriminacijos ar kitokių santykių iš vyrų pusės. Gal taip tik man pasitaikė? Mes su vyru pasidalinę veiklos sferomis: aš atsakinga už bendravimą su užsakovais dėl sutarčių, atsiskaitymų, darbą su vairuotojais, o vyras – palaiko ryšius su remonto įmonėmis, koordinuoja krovinių pakrovimą/iškrovimą ir pan.“, – sako p. Irena, UAB „Instranslita“ vadovė.
„Neturime jokio nusistatymo prieš vyrus. Veiklos pradžioje sąmoningai manėme, kad vyrai labiau ambicingi ir nelabai norės, kad jiems vadovautų moteris. Kitas svarbus aspektas pasirenkant darbuotojus buvo algų dydis, kadangi pajamos buvo labai menkos. Vyrai, manėme, nesutiktų dirbti už tokį atlygį, už kurį dirbo moterys. Jos nuomone, moterys yra kruopštesnės, darbštesnės, o šiame versle reikia atlikti nemažai monotoniškų darbų, reikalaujančių ypatingo atidumo ir susikaupimo, pavyzdžiui, sutikrinant informaciją dokumentuose. „Per ilgą laiką įpratome, kad vyrų nėra (visi įmonėje dirbantys vyrai – tolimųjų reisų vairuotojai), todėl ofise susikūrėme jaukią ir laisvą namų aplinką. Penktadieniais biure – moteriška „stiliaus“ diena, kuomet, nevengdamas stipraus humoro, kolektyvas aptaria paskutines mados naujienas. Eilinę dieną biure atmosfera labai darbinė, paskalomis neužsiima, nors iš šalies ir galėtų atrodyti, jog moteriškame kolektyve tai neįmanoma“, - sako p. Irena.
Apie moteriškumą ir logiką
„Nors transporto sritis labiau vyriška ir techniška, tačiau moterys vyriškame kolektyve vaidina labai svarbų vaidmenį. Vyrai tarpusavyje nelinkę kalbėtis apie problemas, tačiau noriai ir atvirai rūpesčiais dalijasi su moterimis, kadangi jos dėmesingesnės ir geriau pastebi nuotaikų kaitą ir pan.“,– pasakoja p. Danguolė (UAB „Autodora“).
Ji sako, kad moterys turi neblogą nuojautą bei intuiciją, vertindamos žmones bei jų charakterius. P. Danguolė pasakoja atsitikimą, patirtą dar iki jos darbo įmonėje pradžios, kai buvo priimamas naujas vairuotojas. Ji buvo kartu, kai vyras bendravo su naujoku prieš išleisdamas jį į reisą. Pakako išgirsti keletą vairuotojo frazių ir moteris vyrui pasakė, kad su šituo vairuotoju bus problemų, kadangi jis ne darbininkas, o „meškutis“, t.y. kai reikės prisiskambinti, jis miegos ir pan. Moters prognozės išsipildė, nors vyras iš šio vairuotojo tikėjosi gerokai daugiau.
Verslininkė pažymi, jog moteriška intuicija ir savisaugos instinktas dažnai padeda nepervertinti savo jėgų ir sulaiko nuo nepamatuotos rizikos bei investicijų ir versle. Vyriška logika transporte taip pat reikalinga, nes ji labiau generuojanti bei kurianti, o moteriška veikia kaip savotiškas stabdis, priverčia rimčiau išanalizuoti situaciją prieš priimant atsakingus sprendimus.
UAB „Inter Viam“ vadovė p. Vaiva sako, kad bent 2 iš turimų vilkikų įsigijo išties komiškomis aplinkybėmis. Sunkvežimių pardavėjai skambindavo jai ryte ir klausdavo: „Turime keletą gerų vilkikų, gal norite pirkti ?“ Moteris, aišku, atsakydavo, kad nenori, neplanuoja ir pan. Tačiau, kadangi turėjo laisvo laiko, paprašė, kad jie atsiųstų savo pasiūlymus. Per pietų pertrauką pasitarusi su kolege, nusprendė pirkti! Tos pačios dienos popietę moteris jau pati skambino pardavėjams ir pranešė, kad apsigalvojome ir vilkikas joms reikalingas kaip oras.
Pirmosios įsigytos transporto priemonės buvo naudoti „Scania“ automobiliai. Vėliau, kai nusprendė pirkti naujus automobilius – „peršoko“ prie DAF automobilių. „Gal „užkibome“ ant tuo metu eskaluojamos nuomonės, kad skandinaviškų automobilių atsarginės detalės bei remontas labai brangiai kainuoja?“,– retoriškai pati sau atsakė p. Vaiva.
UAB „Inter Viam“ vadovė aiškina, kad pastaruoju metu jos pasidarė gerokai konservatyvesnė – neieško pigesnių mobilaus ryšio operatorių, kuro, padangų ir atsarginių detalių, bankinių paslaugų ir pan. Savo tiekėjų taip pat „nespaudžia į kampą“. Nepaisant to, moteris seka situaciją rinkoje ir neleidžia, kad gerokai nepermokėtų, tačiau dėl kelių centų partnerių keisti neskuba. Jos nuomone, jei žmonės dirba gerai, jie turi ir uždirbti. Jeigu savo darbą vertintų iš pelno pozicijų, tikriausiai paminėtos moteriškos savybės labiau trukdo nei padeda.
I.Curikovienė, UAB „Intranslita“ vadovė, sako, kad tai, jog ji vadovauja įmonei, jos vyro netrikdo, o vairuotojai galbūt net laimi daugiau, nes konfliktus moteris stengiasi spręsti neskubėdama. „Man svarbu ne tik situaciją suvaldyti, bet ir neįžeisti žmonių. Vairuotojai mūsų įmonėje dirba ilgiau nei 5–7 metus. Be abejo, kartais pasitaiko ir „paklydėlių“, tačiau jie pas mus ilgai neužsibūna. Prieš keletą metų buvo planų imtis kito verslo ir šie gandai pasiekė vairuotojų ausis. Ilgiausiai dirbantys prasitarė: „Kai jau nuspręsite pradėti naują veiklą, prašome pranešti mums iš anksto, kad spėtume susirasti kitus darbus arba pasiimkite ir mus kartu“. Man tai buvo geriausias tinkamų santykių su vairuotojais įvertinimas.“
Kasdieniame darbe p. Irenai labiausiai padeda sugebėjimas išklausyti, nepriimti sprendimų esant stresinei bei įtemptai situacijai, diplomatija, atsakomybė už priimtus sprendimus. Ji stengiasi numatyti ne vieną, o keletą žingsnių į priekį. Pašnekovė atkreipė dėmesį į tai, kad vyrai dažnai sprendimus priima impulsyviau ir greičiau nei moterys. Dažnai pasitaiko, kad skubant tie sprendimai ne visada būna tinkami. Diplomatija transporto versle – tiesiog būtina. Kasdien vyksta dešimtys didesnių ar mažesnių derybų, dažnai klausimai sprendžiami telefonu, todėl sugebėjimas surasti „aukso viduriuką“ yra labai svarbus.
P. Alicija, viena iš UAB „Visla“ vadovių, sako, jog tai, kad ji yra moteris, versle labiau padeda. Pašnekovei neteko pastebėti, kad vyrai kitaip vertintų jos, kaip verslininkės, sugebėjimus vien tik dėl to, kad ji moteris. Dalyvaudama dalykiniuose susitikimuose ji bendrauja išskirtinai verslo klausimais. Su vyrais moteriai bendrauti netgi lengviau, nes iškilusias problemas vyrai sprendžia operatyviau, o moterys labiau linkusios panikuoti.
„Pasitikėjimas, atsakomybė, kruopštumas“,– svarbiausias savybes, reikalingas šiame versle, vardija p. Alicija. „Be abejo ir patirtis yra didelė pagalbininkė. Mūsų versle privalu nuolat tobulėti, kelti savo kompetencijos lygį. Pavyzdžiui, jeigu bent vienas vairuotojas pajus, kad jis turi kiek daugiau žinių nei vadovas, šis gandas žaibiškai pasklis ir tarp kitų įmonės vairuotojų. Todėl labai svarbu stebėti situaciją rinkoje, pasikeitimus rinkliavų bei mokesčių srityje ir t.t.“, – pažymi pašnekovė.
Linksmos istorijos
Pokalbiui pakrypus prie įdomesnių atsitikimų, UAB „Inter Viam“ direktorė p. Vaiva prisiminė, kaip prieš kokį dešimtmetį vyko verslo vizitu į Vakarų Europą. Susitikimo metu p. Vaiva sako pasijutusi kaip studentė, kadangi vienos Italijos įmonės darbuotojas ėmė egzaminuoti apie tarptautinių krovinių pervežimų sąlygas, konvojų ir kitus aktualius klausimus. Tik atsisveikindamas jis ėmė „žerti“ komplimentus: „Nors esate moteris, tačiau gerai išmanote transporto verslą“.
„Kitas nutikimas įvyko Šveicarijoje“,– tęsia p Vaiva. – Šioje šalyje taip pat susitikome su galimais partneriais ir buvau egzaminuojama apie pervežimus. Dabar galvoju, kad tai buvo bandymas sužinoti, kiek mus galima apgauti – daug ar tik truputį. Susitikimo pabaigoje šveicaras bandė sukurpti komplimentą: „Pernai vykome į Minską, tai į savo įmonę parsivežėme darbuotoją Svetą. Jeigu būtume žinoję iš anksto, pirmiausiai būtume važiavę į Vilnių – būtume parsivežę jus“. Man tai nuskambėjo ne kaip komplimentams, tai šveicaras greitai „įskaitė“ mano veide ir vėliau atsiprašė už savo netaktišką poelgį.
Dar vieną nuotykį p. Vaiva patyrė Belgijoje: „Vykome „išsimušti“ pinigų, kurių mums laiku nesumokėjo. Nusprendėme, kad nebeverta „maitintis pažadais“. Belgų partneris pasirodė iš pačios blogiausios pusės, savo tiesas įrodinėjo ir stalą kumščiu trankydamas, ir balsą keldamas. Mano kolegė, kuri kartu dalyvavo susitikime, labai ramus žmogus, tad neapsikentusi perėmė estafetę iš belgo ir tuomet vienoje patalpoje pasidarė „ankšta“. Ten pat buvęs belgų buhalteris susigūžė kamputyje ir ten pratūnojo, kol mūsų „karas“ baigėsi. Atgavusios skolą, laimingai grįžome į Lietuvą.“
UAB „Autodara“ vadovė p. Danguolė prisimena, kad verslo pradžioje sunkvežimių atsarginių detalių parduotuvėse teko nekartą susitikti su gerokai nustebusiais pardavėjų bei aplinkinių žvilgsniais, nebyliai klausiančiais „ką tu, moteriške, tokioje vietoje veiki?“
Pašnekovė pastebėjo, kad vyrai mėgsta „papletkinti“, aptaria jiems rūpimus klausimus, padaro atitinkamas išvadas, o tik po kurio laiko pasitikslina , ar taip buvo iš tiesų. Vadovei teko atleisti iš darbo vairuotoją, nes nuolat kildavo problemų dėl kuro. Po kurio laiko jau kiti vairuotojai manęs paklausė, ar tas vairuotojas buvo atleistas po to, kai kažką negražaus pasakė man per įmonės šventę? Aš atsakiau, kad tai nėra svarbu, tačiau į vilkiko baką per kiekvieną reisą įsipilti po 500 litrų benzino, tikrai nėra normalus reiškinys.
P. Irena (UAB „Intranslita“) prisimena apsilankymą sunkvežimių detalių parduotuvėje: „Nespėjau pilnai praverti durų, kai už prekystalio stovėjęs vaikinukas sušuko: „Panele, jūs sumaišėte parduotuves. Ne čia užėjote!“ Vėliau, išsiaiškinęs, kad aš išties ieškau detalių sunkvežimiui, kiek susigėdo ir atsiprašė už savo ne taktą.“
Vadovė patyrė nevienareikšmiškų įspūdžių perkant pirmuosius nenaujus vilkikus: „Vilkiko, pardavėjas buvo geras serviso, kuriame atlikome automobilio kokybės įvertinimą, klientas. Serviso darbuotojai paviršutiniškai apžiūrėjo vilkiką ir suskubo konstatuoti – „automobilis labai kokybiškas, jokių priekaištų“. Tuo metu vyrui paskambino klientai ir jis išėjo, o aš, įjungusi moterišką gudrumą, ėmiau belstis į serviso meistrų sąžinę: „Tikrai tikiu, kad automobilis geras, kad jam nieko netrūksta, tačiau po keleto mėnesių aš į jūsų servisą atvažiuosiu atlikti šio automobilio techninio aptarnavimo. Ar tada jums tikrai nebus gėda pažiūrėti man į akis?“ Meistrai kiek sutriko ir prisipažino, kad pirkdami vilkiką sau, būtinai pakeistų keletą detalių. Vėliau sužinojau, kad serviso vadybininkas paskambino sunkvežimio pardavėjui ir atsiprašė už tai, kad kitaip pasielgti negalėję ir pakeitę keletą detalių.“ Šiuo atveju nedidelė „gudrybė“ moteriai padėjo sutaupyti keletą tūkstančių litų, o sėkmingas bendradarbiavimas tęsėsi ne tik su servisu, bet ir su sunkvežimio pardavėju.
Erikas Armalis
