Jukatano pusiasalyje, Kankūno miesto panosėje, nuo kranto nutolusi tik 13 kilometrų jūroje akį traukia paslaptingoji Isla Mujeres – Moterų sala. Ši vieta skirta moterims...
Mažytėje, vos 7 km ilgio ir kiek daugiau nei pusės kilometro pločio, saloje ritinėjasi Meksikos saulė. Ryte ji tingiai kyla iš jūros vienoje pusėje, o vakare mėgaudamasi neria į smaragdinius vandenis jau kitoje salos pusėje. Įtraukta į nuostabiausių pasaulio paplūdimių dešimtuką, sala lankytojams atveria vis kitokį paslaptingos majų kultūros nuspalvintą veidą. Tai galingos Mėnulio deivės Iščelės (Ixchel) valdos.
Ponia vaivorykštė
Ispano Francisco Hernandezo de Cordovos vadovaujama laivų eskadrilė mažytę salą atrado 1517 metais kovo 17 dieną. Į krantą išlipę vyrai negalėjo atsistebėti daugybe saloje randamų moteriškas kūno linijas atkartojančių skulptūrų. Paslaptingos figūrėlės ir įkvėpė ispanus suteikti atrastam žemės lopinėliui Moterų salos pavadinimą. Taip pats likimas pasirūpino, kad nebūtų pernelyg nutolta nuo senųjų majų tikėjimų. Į salą jau prieš tūkstančius metų vietiniai plaukdavo garbinti vienos iš svarbiausių deivių majų mitologijoje. Ši sala magiškiems ritualams pasirinkta neatsitiktinai. Meksika – didžiulė šalis, tačiau kylančios saulės auksiniai piršteliai pirmiausia meiliai nuglosto pietinę Moterų salos dalį ir tik tada nuslysta didžiojo žemyno link. Taip Saulės dievas pažadina žmonos Mėnulio deivės Iščelės salą.
Iščelė reiškia „reaguojanti moteris“. Majų mitologijoje ji laikoma viena išmintingiausių ir galingiausių deivių. Pagal legendą iš dangaus nusileidę sutuoktiniai dievas Saulė ir deivė Mėnulis davė pradžią visai žmonijai...
Saulė – ypatingas majų kultūros simbolis. Naktį ji virsta jaguaru. Šio žvėries kailis margintas juodomis dėmėmis, kurios pagal majų tikėjimą simbolizuoja žvaigždes. Tik jaguaras, dieviškoji saulė, naktį persikūnijanti į šį gyvūną, turėjo galią antgamtiškai tyliai klajoti tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.
Deivė Iščelė – medicinos, gydymo, vaisingumo ir naujagimių globėja. Nuo seno majai, norėdami išmelsti sveikatos, keliaudavo į šią salą ir deivei aukodavo nekaltas mergeles... Šiandien iš svarbios šventyklos telikę tūkstantmečius skaičiuojančios pastato liekanos, nedaug išlikę ir deivės Iščelės atvaizdų.
Dažniausiai deivė vaizduojama kaip sena moteris su sijonu, puoštu sukryžiuotais kaulais, rankoje laikanti ąsotį vandens. Pagal vieną mitą, kai deivė nusimena, ji išpila vandens ąsotį ir siunčia į žemę potvynius ir audras. Liūčių periodas Jukatano pusiasalyje trunka net šešis mėnesius. Per tą laiką atsigauna ir pražysta gamta, deivei vėl grįžta gera nuotaika. Žiedus į saulę nukreipia ir deivės Iščelės gėle laikoma plumerija, seksualinį pasitenkinimą simbolizuojantis augalas. Majai deivę Iščelę, besirūpinančią žmonių sveikata, dangaus kūnais ir vandenimis, meiliai vadina ir Ponia vaivorykšte.
Krintančių žvaigždžių galia
Patikėjusios deivei Iščelei karščiausius savo troškimus, meksikietes vien maldomis neapsiribodavo. Trokštančios patirti motinystės džiaugsmus atidžiai stebėdavo dangų. Majai pavieniui krintančias žvaigždes laikė vyriškos dievybės dvasia, kuri gali nekaltai apvaisinti moterį. Jei nuo dvasių pastoti nepavykdavo, moterys griebdavosi senų išbandytų metodų. Meksikos džiunglės – nesenkantis stebuklingų augalų lobynas. Meksikietės, norėdamos susirasti vienos nakties meilužį, kabindavosi ant kaklo koralų medžio sėklų, kurių sudėtyje yra psichotropinių medžiagų, vėrinį. Iš šio medžio taip pat buvo daromi falo pavidalo amuletai.
Itin vertinamas ir į jazminą panašus krūmas muira puama, iš kurio išgaunamas potenciją stiprinantis gėrimas. Į Europą iš Meksikos atkeliavusi kakava majų nuo seno buvo vartojama kaip stiprus afrodiziakas. Yra duomenų, kad kakava actekų prostitutėms net būdavo atsidėkojama už suteiktas paslaugas. Kol jaunimas linksmindavosi, visko mačiusios senos meksikietės mėgaudavosi šokoladu. Mokslininkai ištyrė, kad šis skanumynas smegenyse sukelia panašių cheminių reakcijų kaip ir seksas.
Vietos gyventojai iš atogrąžose augančios lianų žievės dar ir dabar ruošia haliucinogeninį gėrimą ir jį vartoja per grupinius šamaniškus ritualus. Neblėstantį susidomėjimą kelia ir Meksikoje augantis kaktusas pejotlis. Šis vietinis dykumų augalas pasižymi itin stipriu haliucinogeniniu poveikiu. Pasak legendų, pejotlis sugeba atskleisti tikrąjį mūsų „aš“: ar tai būtų žvėris, ar paukštis, ar vabzdys... Tik patyręs šamanas turi lydėti pejotlį sugalvojusį išbandyti žmogų, kad galėtų jį sėkmingai grąžinti į mūsų pasaulį, priešingu atveju gali tekti visą amžių taip ir likti jaguaru ar kitu ne tokios garbingos kilmės padaru Meksikos platumose...
Žvairumas – likimo dovana
Majų papročiuose kraujui, mirčiai suteikiama ypatinga vieta. Daugelio išlikusių piramidžių sienose galima pamatyti kaukolės simbolį, vadinamą Santa Muerte (isp. šventa mirtis). Majai tikėjo, kad dievai minta žmonių krauju. Jei kraujo trūksta, dievai silpsta. Todėl juos pamaloninti stengdavosi įvairiais ir gana kraugeriškais būdais. Vyrai garbingai aukodavosi ar būdavo paaukojami jiems nukertant galvas ar taip staigiai išpjaunant širdį, kad ją pulsuojančią patys dar spėdavo pamatyti...
Moterims didžiausia garbė būdavo mirti gimdant. Kvailiausia mirtis, anot majų, – paskęsti... Jokios naudos!
Ispanų atvežtos ligos, o svarbiausia – didžiuliai majų sukaupti turtai nepaliko vilčių surasti bendrą kalbą. Dabar majų palikuonys – katalikai, o svarbiausia šventoji – Gvadalupės mergelė. Meksikoje tai ir populiariausias moters vardas. Tačiau senosios majų kultūros šaknys vis dar gyvos. Melsdamiesi meksikiečiai šalia katalikiškojo pasaulio šventųjų nepamiršta paminėti ir senųjų dievų, galingų mirusių protėvių. Tai ypač akivaizdu džiunglių raizgalynėje ar mažuose kalnų kaimeliuose išlikusiose bendruomenėse, kur ypatingo grožio ir išskirtinumo ženklu laikomas žvairumas. Tiems, kuriems likimas nesuteikė tokios dovanos, į pagalbą ateina motinos. Jos mažyliams prieš nosį pakabina medžio gabalėlį, kurį stebėdami vaikai laikui bėgant žvairėja... Žvairuojantis žmogus išvaizda primena tolimuosius protėvius ir visada gali tikėtis jų pagalbos. Tai ir pasididžiavimo senąja kultūra ženklas.
Senovėje motinos augantiems vaikams specialiais įtvarais suspausdavo galvas, kad jos būtų panašesnės į dievo, išmokiusio majus astronomijos – Sparnuotosios gyvatės. Dabar paprotys spausti galvas išnyko, tačiau žvairos akys vertinamos iki šių dienų.
Pasivaikščiojimas po vandeniu
Meksika – tai muziejus po atviru dangumi. Actekai, toltekai, majai – senosios tautos, dar 16 amžiuje sugebėjusios sukurti vieną iš pažangiausių civilizacijų Vakarų pusrutulyje. Kol Europa skendėjo tamsiųjų viduramžių rūkuose, šie šviesūs žmonės sugebėjo nubraižyti dangų žemėlapyje, sukurti net tris – Saulės, Mėnulio ir Veneros – kalendorius, išrasti hieroglifų raštą, tiksliai įvardyti matematiką ir džiunglėse pastatyti didžiulius miestus bei į dangų kylančiais laiptais garsėjančias šventyklas savo dievams... Džiunglės, ilgus metus tyliai stebėjusios galingos civilizacijos žlugimą, pastatų liekanas motiniškai priglaudė savo glėbyje.
Mažytė Moterų sala negali pasigirti bekraštėmis dykumomis, kalnais ar džiunglių tankumynu, tačiau aplink tyvuliuojantys smaragdiniai vandenys atvėrė gelmes vieninteliam pasaulyje povandeniniam skulptūrų parkui „Tylioji evoliucija“. Jaime'as Gonzalezas, nacionalinio parko „Isla Mujeres Underwater“ direktorius, didžiuojasi įpusėjusiais darbais. Povandeniniame pasaulyje planuojama apgyvendinti 400 skulptūrų.
Visi kūriniai daromi iš specialios medžiagos, palengvinančios jūros augalų ir koralų prisijungimą, įsišaknijimą. Laikui bėgant milžiniška vandens gyventojų armija lėtai prisijaukins jūros dugne nusėdusias skulptūras ir pavers jas savo gyvenimo dalimi. Unikali vieta kelia minčių ir emocijų audrų... Švelnumą – rankomis amžinam rateliui susikibę vaikai, smalsumą – improvizuotame sode besiilsinti jauna mergina.
„Degantis žmogus“ ypatingas – jo kūne 75 skylės, pro kurias laisvai auga ugniniai koralai, o nežinia kur jūros dugnu skubantis dviratininkas pralenkia „Svajonių surinkėją“ – dešimtis butelių su žinutėmis, surinktomis iš viso pasaulio.
Povandeninis skulptūrų parkas „Tylioji evoliucija“ Meksikoje (nuotr. SCANPIX)
Nenorintiems sušlapti siūloma sėsti į valtį permatomu dugnu ir aplankyti piratinių laivų kapinyną, vietinių pramintą El Dormitorio (isp. miegamasis).
Neaišku, dievų įtakos, stebuklingų augalų galios ar šamaniškų ritualų atvilioti į salą senovėje dažnai užklysdavo Karibų jūros piratai. Dabar sudužusių laivų liekanas, dūlančias kelių dešimčių metrų gylyje, tingiai saugo rykliai.
Sala saugo ne tik sudužusių laivų, bet ir piratų vado širdies paslaptis. Pietinėje Moterų salos dalyje, garsėjančioje paplūdimiais Playa Paraiso ir Playa Lancheros, neramius laikus mena išlikusi Mundaca tvirtovė. Širdį draskančios meilės istorijos pagrindinis herojus – negailestingas piratas Ferminas Antonio Mundacade Marechaja. Vyras pametė galvą dėl vietinės salos merginos ir pastatė jai rūmus. Meilė atsako nesulaukė ir piratas mirė sprogus širdžiai...
Ašaromis laistomi patiekalai
Būti Meksikoje ir neparagauti vietinio maisto –kultūrinis apsileidimas. Meksikietiška virtuvė – viena iš dešimties geriausių pasaulyje.
Bulvės, pomidorai, šokoladas – visa tai į Europą jau prieš daugelį metų atkeliavo iš Meksikos. Uždari ir kuklūs majai patys save vadina kukurūzų vaikais. Nuo seno kukurūzų paplotėlis Meksikoje – pagrindinis maisto patiekalas, tad vietos virtuvė tiesiog neįsivaizduojama be tacos ir tortillas. Ta pati tortillas, įdaryta daržovėmis ar mėsa, tampa enchiladas. Tortillas, įdaryta sūriu, – quesadillas, o iki trapumo iškepta riebaluose – tacos. Beje, tacos, valgomos kaip užkandis, ypač skanios su įvairiais padažais – salsomis. Skaniausia man – guacamole salsa. Norint ją pasiruošti reikia susmulkinti du avokadus, išspausti vienos citrinos sultis, susmulkinti svogūną, česnaką ir kelis pomidorus. Visą šį mišinį būtina pagardinti aitriosiomis paprikomis, druska ir aliejumi.
Dauguma meksikietiškų patiekalų – nepaprastai aštrūs, tad valgant ne vienam tenka nuo kaktos braukti prakaitą ar sausinti ašarojančias akis. Meksikiečiai prie aštraus maisto pratinami nuo vaikystės. Parduotuvėje teko matyti vaikams skirtų pipirų skonio čiulpinukų, o turguje sužinojau, kad Meksikoje augantis žaliasis pipiras Habanero – aštriausias pasaulyje. Neapdairiai paragavus šio pipiro, burnoje kilusio gaisro nepavyks užgesinti net išgėrus visą litrą ledinio vandens.
Vieta, skirta moterims
Vakaras Moterų saloje prasideda tiesiog iš dangaus nusileidusia tamsa. Šimtais lempučių sumirga dešimtys keliose gatvėse knibždančių didelių ir mažų parduotuvėlių, barų, restoranų. Jūros mūšą nustelbia širdį graudinančios marijačių, tradiciniais kostiumais pasipuošusių muzikantų, dainos, o kojos pačios neša pasinerti į margą suvenyrų pasaulį.
Meksikos piniginis vienetas – pesas, kurį sudaro 100 centų. Įdomi detalė – kainos Meksikoje žymimos labai panašiu į dolerį ženklu $. Svarbu atkreipti dėmesį į brūkšnelių skaičių, nes meksikietiškasis pesas turi vieną brūkšnelį, o amerikietiškąjį dolerį atitinka S raidė su dviem vertikaliais brūkšneliais.
Parduotuvių viduje akys raibsta nuo meksikiečiams būdingą optimizmą atspindinčių spalvų gamos. Rankomis austi vaivorykštės spalvų kilimai, užtiesalai, gamtos motyvais marginti keramikos dirbiniai, siūbuojantys hamakai – puikus kelionės prisiminimas.
Prie parduotuvių stovintys pardavėjai mielai visus vaišina nacionaliniu gėrimu – tekila, iš agavų kaktusų gaminama meksikietiška degtine. Agavų degtinė geriama principu „lyžtelk, gurkštelk, užkąsk". Tai reiškia, kad pirmiausia reikia nulaižyti taurelės viršų aplipusią druską, išgerti degtinę, o paskui užkąsti žaliosios citrinos skiltele. Stipresnių pojūčių mėgėjams siūloma paragauti ypatingosios „Mezcal“. Šios degtinės butelio dugne drąsiausiojo laukia tyvuliuojanti kirmėlytė...
Gėrimais pamaloninti turistai lengviau atsega pinigines, o jau apsipirkusiuosius vietos prekeiviai išlydi su dar viena taurele tekilos ir dovanų čekiu, pagal kurį išsirinkti patikusį itin vertinamo vietinio sidabro dirbinį galima jau kitoje gatvės parduotuvėlėje.
Vakare, po pažastimi spausdama į ritinį suvyniotą hamaką, ant galvos išdidžiai nešdama sunkiai sveriantį sombrerą, o kuprinėje saugodama išraiškingą majų kaukę ir komplikuotą actekų kalendorių, nuvargusi, bet laiminga prisėdau viename iš daugelio salos barų. Aplink skambėjo muzika, virš galvos vėjyje plevėsavo popierinės girliandos ir atrodė keista, kad tiek daug turėjusioje ir tiek daug netekusioje šalyje žmonės gali taip geranoriškai ir džiugiai šypsotis. Išvydęs neištartą klausimą mano akyse senas ūsuotas meksikietis pirštu bakstelėjo sau į krūtinę. Ant vyro marškinėlių puikavosi Meksikos simboliu tapęs paukštelis tzinican: snapelis – geltonas, juoda žaliais atspalviais blizganti galva, krūtinė ir pilvas – raudoni, o uodega – baltos ir žydros spalvų. Mirktelėjęs akį senukas ispaniškai paaiškino, kad visa paslaptis – spalvos. Kuo daugiau ryškių spalvų – tuo daugiau džiaugsmo! Liūdesys, anot vyro, – sielos kalėjimas, tad gintis nuo jo reikia visomis vaivorykštės spalvomis.
Ernesta MAŽALSKAITĖ-PARMA
