Ji pasakoja: „Turim saldų pieną. Šviežią, pamelžtą. Ir mums reikia jį susikaitinti. Ir turim rūgusį pieną. Kad supiltume saldų pieną su rūgusiu ir sutrauktų.“
Darbėnų miestelio gyventoja Vida virina pieną. Iš jo, dar mamos ir senelės pamokyta moteris savo rankomis spaus sūrį. Tad užvirusį pieną sumaišo su rūgpieniu: „Oi, kaip gražiai traukia. Sutraukė saldus pienas tą rūgštų pieną. Kas per grožis. Na va. Turėsim gražių parūgų ir skanų sūrį.“
Išrūgas reikia palikti, kad atvėstų. Iš jų Vida gamins ne tik sūrį, o ir pieno gėrimą, kurį skambiai vadina pieno šampanu. Jo receptą sugalvojo mūsų protėviai, kurie nesuvokdavo, kaip galima išmesti net mažiausią dalį galimo vartoti maisto.
„Niekas neišpildavo. Ir gyvuliui atiduodavo. Žmogus suvartodavo. Čia yra ir baltymų, ir riebalų. Gan maistinga. Tik šiandienos žmogui jis neskanus, nes mūsų gomuriai pripratę prie skanių dalykų. Ir tokias išrūgas kas čia dabar gers, kas vartos, tai pilam lauk“, – pasako tradicinių amatų meistrė Vida Viskontienė.
Todėl Vida ir nori įrodyti, kad net iš pirmo žvilgsnio neskaniai atrodančių likučių galima pagaminti kažką skanaus. Tačiau pirmiausia imasi slėgti sūrį. Kol išrūgos vėsta, moteris rodo jau anksčiau, iš 50 litrų pieno, pagamintą sūrį, kurį ruošia vestuvininkams. Jį jaunavedžiams įteiks po pirmosios nakties.
„Tai va, čia ir yra tas jaunųjų suslėgtas sūris. Jis bus duodamas antrą pariedkos dieną. Rytmetį, prie pusryčių“, – pasakoja ji.
Dailinant jaunavedžių sūrį atvėsta ir išrūgos.
„Pilam mes dabar tą sutrauktą sūrį. Išpilsim. Va kokios gražios. Kuo tas skystis žalesnis, tuo sūris baltymingesnis. Tie baltymai liko. Biškį paskaninsim kmynais“, – priduria V. Viskontienė.
Tada visą ši masė vėl keliauja į sūrmaišį, jis dar kartą nusausinamas ir dedamas į senovinį slėgtuvą, o ten suspaudžiamas: „Seniau sūrį laikydavo ilgai. Dabar mes tiek nebelaikom. Kantrybės nebeturim. Kelias adynas ir traukiam lauk.“
O kol sūris džiūsta, Vida keliauja prie deserto. Iš žalsvo po sūrio slėgimo likusio skysčio moteris pagamins pieno gėrimą arba pieno šampaną. Šampanu protėviai gėrimą pavadino, mat šis buvo patiekiamas kaip išskirtinis gėrimas, o nuo duonos raugo ir šypsenos veiduose tapdavo platesnės. Būtent tam skystis ir turi kelias dienas parūgti. O tada jį reikia paskaninti.
„Mano mama kepė duoną, tą darau ir šiandien. Tai va, mes tas parūgas padarom raugintos duonos raugu. Kas begali būti natūraliau? Su duonos raugu ir paskanintas medumi“, – teigia pašnekovė.
Ir po paros jau galima ragauti. Du ąsočiai, iš kurių pasipila pieno šampanas. Šviesesnės spalvos yra paskanintas medumi, o tamsesnis – rauginta ir kepinta duona.
Vida yra gaminusi net šešias pieno šampano rūšis. Be jau matytų, kitas išbandė skanindama mėta, razinomis, kmynais ar net apelsinais. Skonis vis kitoks. Dabar moteris sieks šiam pieno gėrimui gauti tautinio paveldo statusą.
