Dėlionė (angl. k. „jigsaw puzzle“) yra aštuonioliktame šimtmetyje britų spaustuvininko Johno Spilsbury‘io sukurtas galvosūkis, kuriame iš mažų kartoninių dalelių reikia sudėlioti didelį paveikslą.
Klasikinėse dėlionėse jų sudedamosios dalys dažniausia būna stačiakampio pavidalo (su išsikišimais ir įgaubtomis ertmėmis jungtims). Didesniuose paveiksluose yra daugiau sudedamųjų dalių, ilgesni jų rinkimo ir dėliojimo terminai. Suaugusiųjų, tikrų profesionalų dėlionėse komponuojami komplikuotų vaizdai – architektūrinės ir landšaftinės fotografijos, dailininkų klasikų reprodukcijos. Mažesnėse, vaikams pritaikytose dėliones yra ne tik mažiau segmentų, bet ir vaizduojami paprastesni motyvai (dažniausia iš pasakų, animacinių filmų).
Pabandykime išsiaiškinti – kokią vietą galvosūkių, meno ir gyvenimo (jeigu tarp jų iš viso yra kokių nors skirčių) kontekste užima Laisvydės Šalčiūtės dėlionė? Juk būtent taip (Dėlionė. Keletas klausimų) ir pavadinta šios menininkės paroda, dabar veikianti Molėtų galerijoje Akcija M.
Bet koks vaizduojamosios dailės kūrinys yra savotiška dėlionė. Nesvarbu kaip – ar piešiant plunksna, pieštuku, ar liejant akvarelę, ar tapant aliejiniais dažais – iš atskirų segmentų konstruojamas bendras vaizdas. L. Šalčiūtė ir kituose savo darbuose – piešdama ir spalvodama, štampuodama ir rašydama, „montuoja“ dėlionėms artimas kompozicijas. Juolab, kad menininkė pasižymi ciklišku mąstymu – paprastai ji nesitenkino vieno vienintelio kūrinio padarymu. Bendra visuma, serija susiklosto iš daugybės atskirų, autonomiškų pasakojimų. Pasakojimo sąvoka čia paminėta ne atsitiktinai. Siužetinė linija yra be galo svarbi. Vaizdų dėka menininkė konstruoja rišlius, nuoseklius (su savomis preliudijomis, kulminacijomis bei atomazgomis) tekstus. L. Šalčiūtė yra vizuali pasakotoja plačiąja prasme (ne vien dėl to, jog sukūrė pasakų su savo pačios iliustracijomis).
Dėlionė. Keletas klausimų netgi pačios L. Šalčiūtės kūrybos kontekste išsiskiria sąmoningu, konceptualiu dėlionės kaip fenomeno apmąstymu. „Puzliškumą“ liudija kvadratiniai pačių paveikslų formatai, jų plokštumas išskaidžiusios rombinės, įstrižai sudėliotos šviesesnės-tamsesnės dėmės. Remiantis tuo, jog ciklą sudaro aštuoniolika objektų, savo ruožtu – kiekvienas iš jų taip pat susideda iš keliolikos segmentų, galima teigti, kad menininkė savo dėlionę orientuoja į pasaulį, aplinką pažinti siekiančius adresatus – paauglius, „žalią jaunimėlį“. Šis teiginys pagrįstinas ne tik formaliu dėlionės paprastumu (santūri spalvinė gama, aiškus piešinys irgi iš tos pačios sferos), bet ir ikonografiniu lygmeniu. Šiame šmėžuoja kultiniai minėtos amžiaus kategorijos įvaizdžiai – savo ūsais besipuikuojantis Salvadoras Dali, gražios-„sexy“ panelės, išsišiepusios (reiškia – laimingos) porelės.
Šioje vietoje galima stabtelėti ir sakyti, jog toks ir buvo L. Šalčiūtės dėlionės tikslas – ji tenorėjo sukurti pramoginį objektą, daiktą orientuotą į statistinį vartotoją. Tokį, kuris nenori sukti galvos dėl kažkokių aukštų materijų, universalių ar fundamentalių problemų, ir tiesiog siekia papramogauti. Visur ir visados. Parodos atveju jis stovėtų ir akimis kaleidoskopiškai vieną šalia kitos dėliotų antraštes, frazes, ikoninius vaizdelius. Žingeidesnis, uždavinėjantis klausimus (ir ne vieną ar du, o visą „keletą“) įžvelgtų tame daugiau prasmių. Visų pirma, žvelgdamas į socialiai angažuotą galvosūkį, jis suprastų, kad tai subtilus (kaip ir koloritas) raginimas kritiškai permąstyti daugelį vartotojiškos visuomenės ir populiariosios kultūros vertybių. Galbūt ne atmesti jas, ne konfrontuoti su jomis, bet priimti kaip neišvengiamą blogį ar tiesiog duotybę be jokio vertinimo atspalvio ir žaidybiškai, ironiškai konstruoti savąją dėlionę. (Vidas Poškus)
Laisvydė Šalčiūtė
DĖLIONĖ. KELETAS KLAUSIMŲ
Galerija Akcija M, Molėtai, Inturkės 4
Atidarymas: 2009 12 22 (antradienį), 15 val.
Paroda veikia: 2009 12 22 – 2010 01 15 (kiekvieną darbo dieną nuo 10 iki 17 val.)
