„Tai, kad esu Mokytojas - didžiausias mano pasiekimas“ , - prisipažįsta Algis Mickūnas, Ohajo universiteto profesorius emeritas . Ir savo žodžius patvirtina akinama šypsena. Tik tai ne sėkmingo amerikiečio, o džiugi lietuvio iš Kriklinių kaimo (Panevėžio r.) šypsena, aistringai gyvenančio „ne sau, o pasauliui“ .
Šio Lietuvos Mokslų akademijos nario, keturių Lietuvos universitetų garbės daktaro, nuopelnus Nepriklausomai Lietuvai sunku išmatuoti, nors, dar vaiku atsidūręs Amerikoje jis buvo pamiršęs lietuviškai, nors puikiai mokėjo daugelį užsienio ir senųjų kalbų. A. Mickūnas, aktyvus santarietis, kasmet po 4- 5 kartus sugrįžta gimtinėn ir paskaitų skaityti, vadovauti studentų ir doktorantų darbams, pristatyti savo naujų knygų – be jokios materialios naudos sau, labiausiai džiaugdamasis savo mokinių laimėjimais.
Gerbiamas Algi, kokius gi mokytojus savo kelyje sutiko žvitrus berniokas iš Kriklinių kaimo, tapęs pasaulyje pripažintu filosofu ?
Visi mokytojai man svarbūs, nors tiesa, yra išskirtinių: tokių suradau Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje. Gimtajame kaime nebuvo mokyklos, tad mokintis teko iš senelių, tėvų, dėdžių, tetulių, vyresnių „bernų“ ir „mergų“, na, ir iš gyvūnų, mokinusių, kaip su jais dera elgtis: nemėgink avino pastumti iš kelio, nepabėgsi neparagavęs jo riestų ragų savo pasturgaliu! O Vokietijoje, lietuviškoje mokykloje, kur mus pabėgėlių vaikus, mokė net profesoriai. Kempteno lagerio gimnazijoje kiekviena klasė turėdavo ir auklėtoją, kurio pareigos buvo ne tik dėstyti dalyką, bet ir mokinti elgesio, padorumo, savigarbos, žingeidumo ir Tėvynės meilės. Toks buvo matematikos dėstytojas Vytautas Volertas: jo gabumai, kilnumas, meilė mokslui įkvėpė man drąsos siekti tikslo įveikiant sunkiausiais kliūtis.
Amerikos universitetuose suradau mokytojų, „atviliojusių“ mane į filosofiją ne prievarta, o atvirumu. Profesoriai Geraldas Kreyche'as, Leroy'us Lemkeris išmokė mane priimti kitų argumentus ir pripažinti savųjų trūkumus. Paskutinieji buvo vokiečiai profesoriai Eugenas Finkas ir Ludwig Landgrebe'as, kai, gavęs Vokietijos mokslo ministerijos stipendiją, studijavau Freiburgo ir Kelno universitetuose. L.Landgrebe'as, nepaisant nacių draudimo bendrauti su jo mokytoju, žymiuoju žydų kilmės filosofu Edmundu Husserliu, nepabūgo ir dienos šviesoje jį lankydavo.
Dėstote Indijos, Japonijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Gvatemalos, Peru, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos ir kt. šalių universitetuose, įkūrėte prie jų mokslo ir tarptautinių studijų centrus. Ar galima sakyti, kad jūsų pašaukimas - mokytojas?
Buvau kareiviu, fabriko darbininku, vėliau – inžinieriumi, bet to man nepakako, tad vien dėl malonumo ėmiau vėl studijuoti. Ir supratau, kad be filosofijos nei tikslieji, nei humanitariniai mokslai neįmanomi. Filosofija neleidžia pabėgti nuo pagrindinių problemų, o šios nėra asmeniškos, jas atvėrus, iškyla visiems rūpimi dalykai. Iš mokytojo filosofo daug reikalaujama, tad toks tas mano pašaukimas: visą laiką mokintis toliau ir dalintis su jaunesniąją karta.
Kur bebūtumėt, nesidrovite pabrėžti, jog esate kaimietis. Ką užgyvenote gimtuosiuose Krikliniuose?
Dauguma Lietuvos minties galiūnų yra kilę iš kaimo ir puikiai suprato dvasinį gyvenimo ten kuklumą, vertino paprastų žmonių išmintį, dar nesugadintą įvairių pasaulio „gelbėtojų“ - fašistų nacistų ir komunistų. Ta išmintis gauta tiesiogiai, atsiradusi gėlynų, medeliu, kvepiančių vaisių, kaimo dainų aplinkoje. Tai man ir dovanojo Krikliniai: gebėjimą matyti, girdėti ir suprasti pasaulį, kitus ir save su nekaltu atvirumu. Man yra tekę girdėti daugybę rimtų kalbų, pažinti daug margos žmonijos, bet vis tiek, sugrįžęs į Kriklinius, sutinku čia daug tikrų žmonių.
Iš Lietuvos dar vaiku jus išginė karas, vos pilnametystės sulaukęs dalyvavote Korėjos kare, kur buvote sunkiai sužeistas, apdovanotas už narsą. Ar tas siaubingas dalykas gali ko nors išmokyti?
Karai būdingi tik žmonėms: jokia kitų gyvūnų rūšis negalabija saviškių milijonais iš principo, be jokio tikslo. Žmonės stato didžiulius miestus, bet staiga užpuola vieni kitus ir viską sugriauna... Paklausęs „Kodėl?“ gausi beprotiškus atsakymus. Kryžiuotis, deginęs prūsų kaimus, labai rimtai aiškintų, kad daro tai „nekaltosios mergelės garbei“ , komunistas, nukankinęs milijonus savų ir svetimų, atsakytų, jog „tarnauja neišvengiamai istorijos pažangai“... Karas ugdo beprotiškąją žmogaus pusę, sadistinį džiaugsmą dėl kitų kančių. Tačiau karai atveria kitus patirties klodus: pirma, nepaisant beviltiškų sąlygų, gyvenimas geidžia tęstis. Kai nuo sprogimų dangus maišosi su žeme, o tu - gyvas, nustembi: nejaugi dar esu? Tai atveria, kad gyvenimas visuomet yra ant ribos, kiekvienu momentu gali dingti, ir visi kiti rūpesčiai praranda svarbą. Įgyta karuose apsaugo tave nuo tokių banalybių kaip „Siaubas, neturiu mersedeso, o Jonas turi!“ Esi vis dar gyvas, taigi gyventi galima ir be mersedeso, ir be dviračio, ir nebūtinas konjakas... Nėra ko nervuotis!
Ar jaunas būdamas tikėjotės, kad jūsų mintys bus tokios svarbios ir kitiems?
Jaunas net ir negalėjau suprasti, kodėl turėčiau būti svarbus. Nebent karo lauke jaučiausi gyvybiškai svarbus savo kovos draugams, susietas su jais absoliučiu pasitikėjimu. Nesirūpinu dėl „savojo įnašo“ į filosofiją, į mokymą : jei toks ir yra, man tai – džiaugsmas, kai bendraujant su atsiveria pasaulio gelmės, kosmoso didybė. Ar šis įnašas yra mano? Ne, jis – pasaulio, juk be šio aš nieko neturiu, esu labai nuobodus.
„Gyvenu ne sau, o pasauliui“ – šie jūsų žodžiai mums ne visai suprantami. Kuo ypatingas toks gyvenimas?
Gyventi pasauliui reiškia stengtis atverti jį be jokio įsikišimo, savo prielaidų brukimo. Sunkoka, nes vis niežti šalia kitų pateiktų „išaiškinimų“ įkišti ir savo trigrašį. Svarbu suprasti, kad kiekvienas iš mūsų, net nelabai reikšmingas, randame prieglobstį, savo vietą šioje žemėje.
Tėvai neretai vengia patys ugdyti savo atžalas - neva tai mokyklos reikalas. Kaip manote?
Anot mano mokytojo Eugeno Finko, mokykla prasideda nuo gimimo dienos. Sugrįžes iš mokyklos, vaikai atsiduria kitoje - šeimos mokykloje, ir tęsia mokslus, sužino, kas yra darbas, kokios jų pareigos, iš kur kyla nesantaikos, ir t.t. Mokytojų pirmoji pareiga - vesti mokinius ir studentus per specifines disciplinas iki tokio taško, kur jaunas žmogus taptų savarankiškas . Visa mokymosi eiga turi vesti nuo autoriteto autonomijos link. Mokytojai yra svarbiausi bendruomenės nariai, nes jie kelia jaunimą į mokslų viršūnes aukščiau savęs – tai herojiškas, Herkalio vertas darbas! Reikalavimas, kad mokytojai prižiūrėtų vaikus tars tėvai – reiškia kliudyti atlikti jiems mokytojo pareigą. Jeigu mokytojas vaikui pasako: „Nemoki dalybos, tai teks daugiau padirbėti“ , šio tėvams nedera širsti: „Kaip drįsta traumuoti mūsų vaikelį?“ Priešingai, jie turėtų padėkoti ir spausti vaikelį prisėsti prie knygų, ne prie kompiuterio. Drausminti yra tėvų pareiga ir atsakomybė. Mokytojai ir taip turi darbo per akis. Todėl lenkiu galvą prieš juos visus, mokytojus ir mokytojas, už jų ryžtą atlikti bendruomenei svarbiausią pareigą.
Kokių spragų pastebite Lietuvos švietime palyginus su JAV ar kitų valstybių?
Spraga laikyčiau daugumos tėvų nedalyvavimą mokyklos gyvenime. Mokykla – tai vieta, kur jaunuoliai gauna gyvenimo civilizuotoje, kultūringoje bendruomenėje įgūdžių, be kurių jie paliks barbarais. Už vaikų nedrausmingumą atsakyti turi tėvai, jų elgesys namie išmoko vaiką, kas galima, o kas - ne. Kita vertus, neturėtų būtu skirtumų tarp provincijos ir miestų mokyklų. Provincijų mokyklose trūksta finansavimo, nukertamos lėšos provincijų bibliotekoms. Trečia, jei mokytojų įnašas bendruomenei toks svarbus, ar jų atlyginimas neturėtų garantuoti jiems padoraus pragyvenimo?
Mokinių turite visuose Žemės kampeliuose, o Lietuvoje būrys jūsų „dukrelių“ ir „sūnelių“, kaip juos švelniai vadinate, vis gausėja. Ko šie jums išmokė?
Mano mokiniai – įvairiausių šalių, kultūrų civilizacijų atstovai. Iš jų sužinojau apie kitokius įsitikinimus, tradicijas. Kaip mokytojas, skatinau jų atvirumą, o tai padrąsino juos diskutuoti ir apie tokias paslaptis, kurių nerasi jokiuose mokslo veikaluose. Mano sūneliai ir dukrelės visame pasaulyje yra mano puikiausi draugai ir draugės. Kita skatiko pusė – tai lietuviška kultūra, kurios jie prisilietė per mane, ypač tokios paprastos, tiesioginės patirties, įgytos vaikystėje, kuria lig šiol man teikia džiaugsmą. To džiaugsmo linkiu visiems Lietuvos mokytojams ir mokytojoms: toks džiaugsmas neturi kainos.
R. Klišytė
