Mokytoja be pravardės

Ar­tė­jant Tarp­tau­ti­nei mo­ky­to­jų die­nai, „Šiau­lių kraš­to“ re­dak­ci­jai pa­ra­šė bu­vę ru­sų kal­bos mo­ky­to­jos Ta­ma­ros Du­dik mo­ki­niai, iš­si­bars­tę po vi­są pa­sau­lį. "Tai – žmo­gus, ku­riam gy­vam esant ga­li­ma sta­ty­ti pa­mink­lą“, – ra­šė Vel­so uni­ver­si­te­to tre­čia­kur­sis Eu­ge­ni­jus Barz­džius. Su mo­ky­to­ja su­ti­ko­me šven­tės iš­va­ka­rė­se – „lan­go“ me­tu.

Kiek­vie­nas mo­ki­nys – as­me­ny­bė

„Jau­di­nuo­si kaip prieš eg­za­mi­ną“, – šyp­so­jo­si 59-erių mo­ky­to­ja-me­to­di­nin­kė Ta­ma­ra Du­dik, 39-erius me­tus pa­sky­ru­si mo­ki­niams. 30 iš jų – da­bar­ti­nei Šiau­lių Lie­po­rių gim­na­zi­jai. Ir tuoj pa­tiks­li­no: „To­kį jau­du­lį vis dar jau­čiu ir prieš kiek­vie­ną pa­mo­ką. Jei ne­be­si­jau­din­čiau, pa­gal­vo­čiau, kad kaž­kas ne­ge­rai.“

Vos pa­bu­du­si sep­tin­tą va­lan­dą ry­to sė­da ger­ti ka­vos, o gal­vo­je – min­tys apie mo­ki­nius. Ko­dėl tas jau­du­lys ne­blės­ta? „Nes kiek­vie­na pa­mo­ka – vis ki­to­kia. Ne­ži­nau, kaip ma­ne priims vai­kai, ar ma­ne su­pras. Prieš sa­ve ma­tau ne tik mo­ki­nius, į kiek­vie­ną jų žvel­giu kaip į as­me­ny­bę“, – sa­ko mo­ky­to­ja.

Mo­ki­niai jau­čia mo­ky­to­jos nuo­tai­ką, jei liūd­na, tuoj klau­sia, ko­dėl? „To­dėl bent pen­kias pir­mą­sias pa­mo­kos mi­nu­tes ski­riu vi­sų mū­sų tei­gia­mai nuo­tai­kai su­kur­ti, pa­vyz­džiui, pa­juo­kau­ju. Mo­ky­to­jos pro­fe­si­jos pri­va­lu­mas – tas, kad ji ne­ga­li sau leis­ti pa­sen­ti, vi­suo­met tu­ri do­mė­tis tuo, kuo jie do­mi­si, ži­no­ti jų „špo­sus“, – nea­be­jo­ja T. Du­dik. Jai pa­de­da 11-me­tė anū­kė Pau­li­na, ku­ri in­ter­ne­te mo­čiu­tei pa­ro­do „nau­jie­nas“.

Mo­ky­to­ja gal­vo­ja ir tuos, ku­riems sun­kiau mo­ky­tis. „Vi­sam gy­ve­ni­mui įsi­dė­mė­jau vie­nuo­lik­to­ką – ge­rą spor­ti­nin­ką, ku­riam silp­nai se­kė­si moks­lai. Kar­tą po var­žy­bų at­va­žia­vęs į ma­no pa­mo­ką jis pri­si­pa­ži­no il­gai sto­vė­jęs prie mo­kyk­los ir gal­vo­jęs, kaip ją su­sprog­din­ti“, – pri­si­me­na T. Du­dik.

Šei­ma dėl dar­bo nu­ken­tė­jo

Ke­tu­rios ar pen­kios pa­mo­kos per die­ną, po jų – pa­pil­do­mos kon­sul­ta­ci­jos, są­siu­vi­nių tai­sy­mas ir me­džia­gos ki­toms pa­mo­koms paieš­kos – to­kia mo­ky­to­jos kas­die­ny­bė.

Ne­gi per tiek dar­bo me­tų dar ruo­šia­tės pa­mo­koms? „Ži­no­ma. No­riu, kad jos bū­tų įdo­mios ne tik mo­ki­niams, bet ir man. Bū­tų nuo­bo­du kas­met kar­to­ti tą pa­tį“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Krū­vas są­siu­vi­nių ji apie ket­vir­tą-penk­tą va­lan­dą ne­ša­si ir į na­mus. Ats­kir­ties mo­kyk­la – na­mai jos gy­ve­ni­me nė­ra. „Net da­bar duk­ra man sa­ko: „Ma­ma, tu jau atė­jai na­mo“, kai na­muo­se imu kal­bė­ti tuo pa­čiu bal­su, kaip mo­ki­niams per pa­mo­ką“, – juo­kia­si T. Du­dik.

Po va­lan­dos ki­tos, skir­tos bui­ties dar­bams, li­ku­sią va­ka­ro da­lį mo­ky­to­ja pil­do elekt­ro­ni­nį die­ny­ną ir bai­gia tai­sy­ti są­siu­vi­nius.

Pe­da­go­gė ne­sle­pia: dėl jos dar­bo šei­ma nu­ken­tė­jo. Ryš­kiau­sias ma­mos pri­si­mi­ni­mas – jos lau­kian­ti pen­kia­me­tė duk­ra, pri­li­pu­si prie aš­tun­ta­me aukš­te esan­čio bu­to lan­go. Šį lan­gą ne­to­li mo­kyk­los gy­ve­nan­ti mo­ky­to­ja ma­ty­da­vo ir va­ka­rais, sė­dė­da­ma pa­si­ta­ri­muo­se, ir vi­dur­nak­tį, grįž­da­ma ap­lan­kiu­si mo­ki­nius su anuo­me­ti­niu tė­vų ko­mi­te­tu.

„Lai­mė, tu­rė­jau ge­rą kai­my­nę, ku­ri duk­rą pa­siim­da­vo pas sa­ve, iš­mo­kė ir megz­ti, ir siū­ti. Aš tik na­mų dar­bus ruoš­ti pa­dė­da­vau ir tik­rin­da­vau“, – pa­sa­ko­ja mo­ky­to­ja.

Pa­vyz­dys – mo­ky­to­ja

Mo­ky­to­ja gi­mė Vil­niu­je, stu­di­ja­vo. Tre­jus me­tus dir­bo Jiez­no, vė­liau – vie­no­je Vil­niaus mo­kyk­lų. Pe­da­go­gi­nį dar­bą no­rė­jo dirb­ti nuo ma­žens. „Dar bū­da­ma mer­gai­te, su­so­din­da­vau lė­les ir jas mo­ky­da­vau, – pri­si­me­na T. Du­dik. – Bend­rak­la­siai juo­kė­si, kai pa­sa­kiau, kad sto­siu į pe­da­go­gi­nį. Jau tuo­met mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja ne­bu­vo tarp pres­ti­ži­nių, sa­kė, kad ten ei­na mo­ky­tis tie, ku­rie nie­ko ne­su­ge­ba“. Tai jos spren­di­mo ne­pa­kei­tė.

Ar ru­sų kal­ba dar po­pu­lia­ri? „Lie­po­rių gim­na­zi­jo­je ru­sų kal­ba – la­bai po­pu­lia­ri, – sa­ko pe­da­go­gė. – Dir­ba­me trys ru­sis­tės su di­de­lė­mis mo­ki­nių gru­pė­mis. Pa­ti tu­riu apie 20 pa­mo­kų per sa­vai­tę“.

Ji ly­gia­vo­si į sa­vo pir­mą­ją mo­ky­to­ją: „Tu­rė­jau la­bai ge­rą, šil­tą ru­sų kal­bos mo­ky­to­ją, ku­ri mus auk­lė­jo dva­sin­gai. Tur­būt to­dėl pa­ti pa­si­rin­kau vai­kus mo­ky­ti ru­sų kal­bos“.

„Mo­ky­to­jau­ti tu­ri jau­ni spe­cia­lis­tai“

Da­bar­ti­nio jau­ni­mo mo­ky­to­ja ne­pei­kia: „Anks­čiau mo­ky­to­jams dirb­ti bu­vo leng­viau ne­bent dėl to, kad tu­rė­jo­me „sa­vo“ vai­kus. To­je pa­čio­je mo­kyk­lo­je jie mo­kė­si nuo pir­mos iki 12 kla­sės.“

T. Du­dik pri­ta­ria jau­niems spe­cia­lis­tams, ku­rie pik­ti­na­si te­be­dir­ban­čiais pen­si­nio am­žiaus mo­ky­to­jais.

„Uni­ver­si­te­tą bai­gęs jau­nas žmo­gus tu­ri dirb­ti, o ne sto­vė­ti dar­bo bir­žo­je. Mo­ky­to­jau­ti tu­ri jau­ni spe­cia­lis­tai. To­kiais džiau­gia­si ir mo­ki­niai, ir ko­le­gos. Jau­nas žmo­gus de­ga, tu­ri am­bi­ci­jų, – sa­ko mo­ky­to­ja. – Pen­si­nin­kai mo­ky­to­jau­ja ne iš ge­ro gy­ve­ni­mo. Iš pen­si­jos ne­pra­gy­ven­si.“ Pa­ti tvir­tai ap­si­spren­du­si – su­lau­ku­si pen­si­nio am­žiaus iš mo­kyk­los išeis.

Gra­žiai lie­tu­viš­kai, ta­čiau su ryš­kiu ru­siš­ku ak­cen­tu kal­ban­ti mo­ky­to­ja sa­ko nie­kad nei iš mo­ki­nių, nei iš ki­tų dėl to neiš­gir­du­si už­gau­lių rep­li­kų.

„Ro­dos, ir pra­var­dės tarp mo­ki­nių ne­su tu­rė­ju­si, gal tik­rai jiems pa­tin­ku?“, – te­bes­vars­tė mo­ky­to­ja, ruoš­da­ma­si nau­jai pa­mo­kai.

M. Visockienė