Artėjant Tarptautinei mokytojų dienai, „Šiaulių krašto“ redakcijai parašė buvę rusų kalbos mokytojos Tamaros Dudik mokiniai, išsibarstę po visą pasaulį. "Tai – žmogus, kuriam gyvam esant galima statyti paminklą“, – rašė Velso universiteto trečiakursis Eugenijus Barzdžius. Su mokytoja sutikome šventės išvakarėse – „lango“ metu.
Kiekvienas mokinys – asmenybė
„Jaudinuosi kaip prieš egzaminą“, – šypsojosi 59-erių mokytoja-metodininkė Tamara Dudik, 39-erius metus paskyrusi mokiniams. 30 iš jų – dabartinei Šiaulių Lieporių gimnazijai. Ir tuoj patikslino: „Tokį jaudulį vis dar jaučiu ir prieš kiekvieną pamoką. Jei nebesijaudinčiau, pagalvočiau, kad kažkas negerai.“
Vos pabudusi septintą valandą ryto sėda gerti kavos, o galvoje – mintys apie mokinius. Kodėl tas jaudulys neblėsta? „Nes kiekviena pamoka – vis kitokia. Nežinau, kaip mane priims vaikai, ar mane supras. Prieš save matau ne tik mokinius, į kiekvieną jų žvelgiu kaip į asmenybę“, – sako mokytoja.
Mokiniai jaučia mokytojos nuotaiką, jei liūdna, tuoj klausia, kodėl? „Todėl bent penkias pirmąsias pamokos minutes skiriu visų mūsų teigiamai nuotaikai sukurti, pavyzdžiui, pajuokauju. Mokytojos profesijos privalumas – tas, kad ji negali sau leisti pasenti, visuomet turi domėtis tuo, kuo jie domisi, žinoti jų „šposus“, – neabejoja T. Dudik. Jai padeda 11-metė anūkė Paulina, kuri internete močiutei parodo „naujienas“.
Mokytoja galvoja ir tuos, kuriems sunkiau mokytis. „Visam gyvenimui įsidėmėjau vienuoliktoką – gerą sportininką, kuriam silpnai sekėsi mokslai. Kartą po varžybų atvažiavęs į mano pamoką jis prisipažino ilgai stovėjęs prie mokyklos ir galvojęs, kaip ją susprogdinti“, – prisimena T. Dudik.
Šeima dėl darbo nukentėjo
Keturios ar penkios pamokos per dieną, po jų – papildomos konsultacijos, sąsiuvinių taisymas ir medžiagos kitoms pamokoms paieškos – tokia mokytojos kasdienybė.
Negi per tiek darbo metų dar ruošiatės pamokoms? „Žinoma. Noriu, kad jos būtų įdomios ne tik mokiniams, bet ir man. Būtų nuobodu kasmet kartoti tą patį“, – sako pašnekovė.
Krūvas sąsiuvinių ji apie ketvirtą-penktą valandą nešasi ir į namus. Atskirties mokykla – namai jos gyvenime nėra. „Net dabar dukra man sako: „Mama, tu jau atėjai namo“, kai namuose imu kalbėti tuo pačiu balsu, kaip mokiniams per pamoką“, – juokiasi T. Dudik.
Po valandos kitos, skirtos buities darbams, likusią vakaro dalį mokytoja pildo elektroninį dienyną ir baigia taisyti sąsiuvinius.
Pedagogė neslepia: dėl jos darbo šeima nukentėjo. Ryškiausias mamos prisiminimas – jos laukianti penkiametė dukra, prilipusi prie aštuntame aukšte esančio buto lango. Šį langą netoli mokyklos gyvenanti mokytoja matydavo ir vakarais, sėdėdama pasitarimuose, ir vidurnaktį, grįždama aplankiusi mokinius su anuometiniu tėvų komitetu.
„Laimė, turėjau gerą kaimynę, kuri dukrą pasiimdavo pas save, išmokė ir megzti, ir siūti. Aš tik namų darbus ruošti padėdavau ir tikrindavau“, – pasakoja mokytoja.
Pavyzdys – mokytoja
Mokytoja gimė Vilniuje, studijavo. Trejus metus dirbo Jiezno, vėliau – vienoje Vilniaus mokyklų. Pedagoginį darbą norėjo dirbti nuo mažens. „Dar būdama mergaite, susodindavau lėles ir jas mokydavau, – prisimena T. Dudik. – Bendraklasiai juokėsi, kai pasakiau, kad stosiu į pedagoginį. Jau tuomet mokytojo profesija nebuvo tarp prestižinių, sakė, kad ten eina mokytis tie, kurie nieko nesugeba“. Tai jos sprendimo nepakeitė.
Ar rusų kalba dar populiari? „Lieporių gimnazijoje rusų kalba – labai populiari, – sako pedagogė. – Dirbame trys rusistės su didelėmis mokinių grupėmis. Pati turiu apie 20 pamokų per savaitę“.
Ji lygiavosi į savo pirmąją mokytoją: „Turėjau labai gerą, šiltą rusų kalbos mokytoją, kuri mus auklėjo dvasingai. Turbūt todėl pati pasirinkau vaikus mokyti rusų kalbos“.
„Mokytojauti turi jauni specialistai“
Dabartinio jaunimo mokytoja nepeikia: „Anksčiau mokytojams dirbti buvo lengviau nebent dėl to, kad turėjome „savo“ vaikus. Toje pačioje mokykloje jie mokėsi nuo pirmos iki 12 klasės.“
T. Dudik pritaria jauniems specialistams, kurie piktinasi tebedirbančiais pensinio amžiaus mokytojais.
„Universitetą baigęs jaunas žmogus turi dirbti, o ne stovėti darbo biržoje. Mokytojauti turi jauni specialistai. Tokiais džiaugiasi ir mokiniai, ir kolegos. Jaunas žmogus dega, turi ambicijų, – sako mokytoja. – Pensininkai mokytojauja ne iš gero gyvenimo. Iš pensijos nepragyvensi.“ Pati tvirtai apsisprendusi – sulaukusi pensinio amžiaus iš mokyklos išeis.
Gražiai lietuviškai, tačiau su ryškiu rusišku akcentu kalbanti mokytoja sako niekad nei iš mokinių, nei iš kitų dėl to neišgirdusi užgaulių replikų.
„Rodos, ir pravardės tarp mokinių nesu turėjusi, gal tikrai jiems patinku?“, – tebesvarstė mokytoja, ruošdamasi naujai pamokai.
M. Visockienė