Visur gerai, bet namie geriausia: atrodo, kad pasaulio turtingiesiems šis posakis negalioja.
Įtampa dėl Kipro ir kartu visos euro zonos krizės atslūgo tada, kai nacionalinė valdžia pagaliau rado ryžto ir apmokestino šalies bankuose laikomus šimtatūkstantinius indėlius. Euro zonos narės, ypač Vokietija, nebūtų pateikusios tokio ultimatumo, jei tai būtų kipriečių pinigai. Tačiau sala „priglaudė“ rusų pinigus, kadangi Nikosijos bankai, švelniai tariant, negarsėjo finansine drausme.
Laikyti indėlius užsienio bankuose, taip vengiant viešumo ir (dažniausiai) mokesčių, – tarsi vadovėlinis šešėlinio finansų pasaulio pavyzdys. Tačiau pasaulio ekonomikoje veikia ir kiti, daug sudėtingesni slėpimo modeliai.
Sunkiausia suvokti tai, kad mokesčių rojus nėra finansų sistemos anomalija. Tai – pačios sistemos dalis.
Finansų slėpimo tinklas
Naujienų agentūros „Bloomberg“ žurnalistams pasidomėjus vienomis rusų milijardierių skyrybomis, buvo išaiškinta gana paprasta finansų slėpimo schema, kuria naudojasi dauguma pasaulio turtingųjų.
Dimitrijos Rybolovliovas, 14-as turtingiausias asmuo Rusijoje, ir jo buvusi žmona Jelena Rybolovliova jau beveik penkerius metus teisiasi dėl 9,5 mlrd. JAV dolerių vertės turto. Teisininkai susidūrė su sunkumais, kai paaiškėjo, kad pinigai – mažiausiai septyniose valstybėse.
Teisminis skyrybų procesas prasidėjo 2008 metais Ženevoje, tačiau ieškiniai dėl turto dalybų D. Rybovliovui pateikti Britų Mergelių salose, Anglijoje, JAV, Velse, Kipre, Singapūre ir Šveicarijoje. Anot J. Rybovliovos, buvęs sutuoktinis pasiūlė pasirašyti jo sudarytą skyrybų sutartį. Atsisakius šio pasiūlymo, milijardierius savo turtą, įskaitant jachtas, brangiuosius akmenis ir baldus, pervedė juridinių subjektų „Virgo“ ir „Aries“, įkurtų Kipre, kontrolėn.
Nenuostabu, kad šių įmonių pavadinimai nusižiūrėti nuo žvaigždynų vardų. Turtuolių pamėgtose šalyse, kuriant bendrovės pavadinimą, negalioja tokie kontroversiški reikalavimai kaip Lietuvoje. Dauguma tokių įmonių, rašo „Forbes“, išduoda jų pavadinimai: „Value Addition“, „Peak Investments“ ( „Vertės pridėjimas“, „Aukščiausios investicijos“) ir „Anon“ (red. past. – „anononimiškumo“ sutrumpinimas). Vis dėlto nacionalinės valstybės ir suinteresuoti asmenys gali sužinoti tik ribotą dalį informacijos apie įmones, nes dažniausiai būna sukuriamas tinklas, dangstantis tikrąjį savininką.
„Jei esi vedęs ir galbūt turi moterį kitoje šalyje, greičiausiai įgysi ir turto, apie kurį nenorėtum, kad sužinotų antroji pusė“, – teigia Lictenšteino finansų rinkų priežiūros vadovas Mario Gassneris.
Kiekvienam pagal skonį
Paskelbus kovą, kad visi indėlininkai, laikantys daugiau nei 100 tūkst. eurų (345 tūkst. litų) Kipro bankuose, bus apmokestinti, sureaguota labai greitai. Tą patį mėnesį, pagal Europos centrinio banko duomenis, šalies bankus „paliko“ maždaug 2,4 mlrd. JAV dolerių indėlių.
Pasak Honkonge dirbančio teisininko Philipo Marcovici, dauguma žmonių siekia ne vien nuslėpti mokesčius nuo savo šalies vyriausybės, bet ir bando pasinaudoti „privatumo teisėmis“ tvarkyti finansinius reikalus.
Rusų milijardieriai kuria įmones Didžiosios Britanijos Mergelių salose dėl palankaus teisinio klimato, nes šis yra „draugiškesnis“ nei tėvynėje.
Kaimanų salos vilioja milijardierius ne vien Karibų jūros brizais. Pagal salose veikiančią tvarką, čia nėra taikomi pajamų ir investicijų mokesčiai.
Delavero valstijoje registruojama dauguma JAV įmonių. Ten taip pat, pagal susitarimą ir veikimo modelį, užtikrinamas įmonių vadovų anonimiškumas. 2011 metais Vašingtono universiteto atliktas tyrimas parodė, kad šioje valstijoje, palyginti su likusia šalies dalimi, įmonės gali sutaupyti maždaug 40 proc. nuo atiduodamų mokesčių.
Uždraustas vaisius griauna rojų
Mokesčių rojumi vadinamos šalys pasitarnauja daugeliui finansų sričių, bet tik ne socialinei gerovei. Čia pinigus laiko korumpuoti valdžios atstovai, prekiautojai ginklais ir narkotikais bei teroristinės grupuotės. Visgi šią paslaptį pavyko ilgai laikyti, nes operacijas paralelinėje finansų sistemoje vykdo įtakingi Volstrito makleriai ir politikai. Leidinio „The Financial Times“ duomenimis, buvęs kandidatas į JAV prezidentus Mittas Romney taip ir neatskleidė visuomenei, kodėl dalį savo lėšų laikė Kaimanų salose.
Vis dėlto per finansų krizę visuomenė ir vyriausybės pradėjo jautriau reaguoti į šešėlinius pinigų srautus. Europoje griežtesniam tonui įtakos turėjo Kipro krizė.
Vokietijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vadovai neseniai paskelbė, kad reikia skaidrinti bankų sąskaitas turtuolių pamėgtuose bankuose. Atsakas girdimas ir iš kitos pusės.
Bermudų, Kaimanų, Didžiosios Britanijos Mergelių salų ir kitų britiškųjų užjūrio teritorijų valdžios atstovai paskelbė, kad dalysis informacija su Europa apie jų šalies bankuose esančias sąskaitas. Tokio bedradarbiavimo logika – lengvai paaiškinama, nes tik maža dalis bankų klientų yra turtingieji. Žinoma, jų laikomos sumos žymiai didesnės nei šalies piliečių, bet taip yra stengiamasi atsikratyti šešėlinės bankininkystės reputacijos.
Nors Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas siekia šį klausimą iškelti G20 susitikime liepą, šalies finansinės apskaitos bendrovės „Saffery Champness“ partneris Ronnie Ludwigas teigia, kad planas yra puiki pradžia, bet reikės dar daug padaryti.
Anot jo, tai tik pirmasis žingsnis, nes sąskaitos nėra tiesiogiai susietos su konkrečiais asmenimis, bet priklauso tam tikroms įmonėms. Šios gali priklausyti skirtingoms jurisdikcijoms ir vadovams. Taigi, kitas etapas, siekiant mažinti mokesčių vengimo mastą, yra būtent šios sistemos pažabojimas.
Per ilgą laiką sąskaitos Šveicarijos bankuose buvo tapusios finansinio anonimiškumo klišėmis. Šiandien padėtis keičiasi, taigi tikėtina, kad milijardieriai, išvaryti iš senojo rojaus, pradės jo dairytis skaitmeninėje erdvėje.
Faktai: Mokesčių rojai
Šveicarijos mokesčių rojus pradėjo veikti 1934 m.
30 proc. iš 200 turtingiausių pasaulio žmonių savo turtą valdo netiesiogiai
Liuksemburgas – didžiausias mokesčių rojus ES, čia laikoma 2,1 trln. eurų (72 trln. litų)
