Apie modernios kardiologinės pagalbos raidą ir jos pasiekimus Lietuvoje kalbamės su vienu jos pradininkų ir kūrėjų profesoriumi Aleksandru Laucevičiumi.
Neseniai plačiai nuskambėjo istorija apie mūsų žvaigždės – krepšininko Arvydo Sabonio – ligą ir sėkmingą gydymą. Visuomenei gali susidaryti įspūdis, jog tai išskirtinis atvejis – didžiulė naujovė ir pasiekimas, kokio Lietuva dar nematė. Ar taip yra iš tiesų?
Toli gražu ne. Dar 1990-1995 metais modernūs miokardo infarkto gydymo būdai pradėti plačiai taikyti Lietuvoje. Tuomet pradėjome aktyviai gydyti šią klastingą ligą naudodami į širdies arteriją įstumtą kateterį. Užsikimšusi širdies arterija būdavo plečiama balionėliu, pritvirtintu ant širdies kateterio galo. Liaudyje tai vadinama „kraujagyslės prapūtimu“. Iki tol gydymas kateterio pagalba buvo prieinamas tik pavieniams pacientams, tiems, kurie patekdavo į Vilniaus širdies chirurgijos centrą. Šią procedūrą atlikdavo tik specialiai parengti gydytojai radiologai.
Kai tokie specialistai buvo pradėti rengti rezidentūroje, atsirado nauja kardiologijos subspecialybė – invazinė-intervencinė kardiologija. Tuomet imta plačiai diegti modernias kardiologines gydymo technologijas klinikinėje praktikoje. Man teko garbė kurti pirmąsias Lietuvoje programas, kurių tikslas – intervencinės ir intensyvios kardiologijos infrastruktūros plėtra Lietuvoje.
Pirmasis toks projektas pasitarnavo įkuriant 5 intervencinės ir intensyvios kardiologijos centrus Lietuvoje: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Gautos lėšos buvo panaudotos įrengiant specializuotas rentgeno operacines ir šiuolaikinius kardiologinius intensyvios terapijos skyrius. Kitas svarbus etapas buvo specialistų rengimas. Prie to daug prisidėjo mūsų bendros programos su JAV centrais. Šių programų įgyvendinimą drauge su profesoriumi Viliui Grabausku teko koordinuoti Lietuvoje, o pagrindinis mūsų ramstis buvo garsus išeivijos kardiologas, a.a. profesorius Rimgaudas Nemickas.
Būtent jo dėka buvo pradėtos Loyolos, Masonų medicinos centro ir Čikagos universiteto bendradarbiavimo su Vilniaus ir Kauno kardiologijos centrais programos. Jų metu buvo rengiami įvairių sričių specialistai. Tarp jų – pirmieji profesionalūs intervenciniai kardiologai Lietuvoje, kurie savo ruožtu pradėjo rengti šios srities specialistus pagal rezidentūros programas Vilniuje, o vėliau ir Kaune. Tuo metu Vilnius tapo vienu Europos lyderių, taikančių modernų miokardo infarkto gydymą, t.y. apie 70 proc. visų infarkto ištiktų žmonių Vilniaus mieste buvo gydomi per kateterį. Palaipsniui šias technologijas imta taikyti Kaune, o vėliau, ir Klaipėdoje.
Kaip toliau plito modernūs miokardo infarkto gydymo metodai Lietuvoje ir kokia situacija yra šiandien?
Didžiulis postūmis intervencinei kardiologijai plisti Lietuvoje buvo Europos struktūrinių fondų remiamas, iki šiol medicinos srityje didžiausias, jau pasibaigęs „Rytų ir pietryčių Lietuvos gyventojų sergamumo ir mirštamumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų mažinimo, modernizuojant ir optimizuojant sveikatos priežiūros sistemos infrastruktūrą bei teikiamas paslaugas“ projektas.
Šio projekto idėja man kilo dar 1999-2000 metais. Pagrindinė mintis – suvienodinti modernių kardiologijos diagnostikos ir gydymo technologijų prieinamumą stambiuose miestuose ir rajonuose. Taip gimė regioniniai pilotiniai projektai, kurių pagrindinė idėja – suvienyti kardiologinių paslaugų teikimą Rytų Lietuvoje, nuo tretinio lygio paslaugas teikiančių Santariškių klinikų iki rajonų specializuotų institucijų ir šeimos medicinos centrų.
Toks vieningas tinklas padėjo optimizuoti kardiologinių paslaugų teikimą Rytų Lietuvos regione. Vienas šios programos kertinių aspektų – miokardo infarkto gydymo Rytų Lietuvoje sistemos sukūrimas. Tai, mano nuomone, vienas sėkmingiausių sveikatos apsaugos reformos pasiekimų. Iki šio projekto įgyvendinimo, rajonuose gydomi miokardo infarktu susirgę ligoniai negaudavo šiuolaikinės pagalbos – jiems nebuvo atveriamos infarkto metu užsikimšusios širdies kraujagyslės ir jie mirdavo 2-2,5 karto dažniau negu gydomi Santariškių klinikose, kur šios technologijos buvo prieinamos tik Vilniaus miesto gyventojams.
Įgyvendinus Rytų Lietuvos kardiologijos projektus, visus ūmiai susirgusius miokardo infarktu Rytų Lietuvos regione ligonius per kelias valandas transportuojame į Santariškių klinikas, kur jiems per kateterį atstatomos – stentuojamos – infarkto pažeistos arterijos, o po kelių dienų šie ligoniai gražinami į rajonų ligonines tolimesniam gydymui. Tokiu būdu Santariškių klinikose bent tris kartus padaugėjo miokardo infarktu susirgusių gydomų pacientų skaičius, o rajonuose – pastebimai sumažėjo susirgusiųjų miokardo infarktu mirčių ligoninėse skaičius. Rytų Lietuvos kardiologijos projektas buvo puikiai įvertintas Europos komisijos ir buvo leista jį plėsti į Vidurio ir Vakarų Lietuvą. Neabejoju, jog po kelerių metų, Vilniuje sukauptas patyrimas išplis ir visoje Lietuvoje. Manau, kad plečiant šias paslaugas, labai svarbu pasinaudoti Rytų Lietuvos projekto patyrimu ir sukurtais algoritmais bei metodikomis – nepradėti iš naujo „išradinėti dviratį“...
Kaip valstybė finansuoja modernų miokardo infarkto ir išeminės širdies ligos gydymą per kateterį?
Labai ilgai gyvenome „bado dietos“ sąlygomis. Neturėjome galimybių įsigyti pakankamai kateterių, balionėlių, stentų, reikalingų arterijų atstatymui. Iki 2009 metų šių paslaugų įkainiai buvo vieni žemiausių Europoje. Mus dažnai „gelbėdavo“ labdara, kurią gaudavome iš JAV ir Vakarų Europos centrų. Mūsų to meto ligoniai turėtų būti dėkingi už moderniausio gydymo galimybę ne tik mūsų specialistams, bet ir mūsų išeivijos šviesuoliams medikams. Būtent jų iniciatyva buvo renkami ir siunčiami į Lietuvą būtiniausi brangiai kainuojantys vienkartiniai rinkiniai: balionininiai kateteriai, stentai.
Padėtis ėmė keistis, kai prasidėjo konstruktyvesnis dialogas su LR sveikatos apsaugos ministerija bei Valstybine ligonių kasa ir šių priemonių pirkimų finansavimas tapo centralizuotas. Didžiausi pokyčiai atsirado 2009 metais, kuomet šios veiklos įkainiai tapo realūs. Šiandien galime pasidžiaugti, kad toliau vykdant sveikatos reformą, mes turime ne tik puikius specialistus, kuriuos ruošiame rezidentūroje ar naujai įrengtas kardiologines rentgeno operacines, bet ir pačias būtiniausias vienkartines gydymo priemones. Tai dar toli gražu ne taip, kaip aprūpinamos geriausios Vakarų Europos, JAV ar analogiškos mūsų kaimynų – latvių ir estų – tarnybos. Manau, kad padėtis gerės, gerėjant mūsų šalies ekonominei situacijai.
Urtė Brazauskaitė
Užsakymo numeris 1699
