Giedrė Poteliūnaitė
"Ši tragedija - girtuokliavimo pasekmė. Gaila, kad alkoholio liūne skęsta jauni žmonės, kurie galėtų dirbti, kurti šeimas, tvarkingai gyventi... Skaudu visa tai matyti, bet dar skaudžiau suprasti, kad negali nieko pakeisti", - taip apie Aukštadvaryje (Trakų r.) įvykusią nelaimę kalbėjo seniūnė Jadvyga Dzencevičienė.
Ramūno Žiliūno (32 m.) gyvenimas nelepino. Aukštadvaryje gimęs ir augęs, į didmiestį išvažiuoti jeigu ir norėjo, tai nelabai galėjo - nebuvo pinigų. Mokslams didelio pašaukimo irgi nejautė, todėl baigęs 9 klases ėmė mokytis profesijos. Visa šeima mėgo išgerti - ne tik tėvai, bet ir brolis. Pamažu ir R. Žiliūnas ėmė kilnoti stikliuką... Vienas po kito mirė vaikino tėvai. Žmonės kalba, kad R. Žiliūno tėvo gyvenimas gana anksti baigėsi kaip tik nuo girtavimo.
Likęs be tėvų, jaunas vyras apsistojo pas močiutę, ši mielai anūką priėmė ir... ilgai kentė jo smurtą. Išgėręs Ramūnas tapdavo piktas, o dar piktesnis pasidarydavo negavęs išgerti. Močiutę skriausdavo dažnai, tačiau ši nelabai kam skundėsi. Kentėjo ir laukė, kol anūkas susipras ir nustos girtauti, nustos iš namų nešti visus, bent kiek vertingesnius daiktus. Močiutės namuose apsigyvenus R. Žiliūnui, neliko ne tik televizoriaus, brangesnių buities rakandų, bet ir krosnies koklių... Visa tai anūkas išmainė į butelį.
Žiliūnų kaimynystėje gyveno kitas panašaus likimo jaunas vyras. Dainius Mazanauskas (31 m.) taip pat gyveno su močiute. Tėvas buvo miręs, kai Dariui buvo vos keleri metukai, todėl jį užaugino mama. Pardavėja dirbanti moteris gyveno tvarkingai, negirtaudavo, rūpinosi dviem sūnumis. Tačiau D. Mazanauskas prie darbo nesiveržė, mokytis irgi nelabai norėjo, o štai svaigalai jį labai viliojo... Kaip tik svaigalai ir suvedė jaunus vyrus draugėn. Šeimų neturintys, niekur nedirbantys kaimynai dažnai susirinkdavo išgerti tai vienuose, tai kituose namuose.
Prieš kurį laiką artimųjų paakintas ir palaikomas D. Mazanauskas ryžosi kovoti su savo žalingu potraukiu - užsirašė į psichologo vedamas pamokas, kaip kovoti su alkoholiu ir rūkymu. Uoliai jas lankė ir buvo jau beveik nustojęs gerti. Tapo labiau pasitempęs, ketino ieškoti darbo. Bet R. Žiliūnas tik numodavo ranka į tokius kaimyno pasikeitimus ir kviesdavo... išmaukti po stikliuką. D. Mazanauskas per daug neprieštaraudavo ir palaikydavo kaimynui kompaniją. Gal taip ir būtų tekėjęs sugėrovų gyvenimas sena vaga, jeigu R. Žiliūnas nebūtų sumąstęs kaimyno apvogti.
Pritrūkęs pinigų eiliniam buteliui, R. Žiliūnas nutarė iš sugėrovo namų pavogti jo mobilųjį telefoną ir magnetofoną, kuriuos jau anksčiau buvo nusižiūrėjęs. Juos pačiupęs, suskubo ieškoti, kam galėtų "prastumti".
D. Mazanauskas netruko pasigesti pavogtų daiktų ir greit susiprotėjo, kad čia nagus prikišo R. Žiliūnas. Pasipiktinęs tokia kaimyno šunybe, nutarė jį pagąsdinti ir pareikalauti atiduoti vogtus daiktus. Neblaivus D. Mazanauskas rado R. Žiliūną namuose vieną - močiutė buvo parduotuvėje.
Vėliau D. Mazanauskas tikins, kad kaimyno nužudyti tikrai neketino, tik norėjo jį pamokyti ir susigrąžinti prarastus daiktus. Šiaip ar taip, R. Žiliūnas mirė nukraujavęs - jį gąsdindamas kaimynas dūrė peiliu į koją ir, palikęs plūstantį krauju, patraukė namo. Dūris pažeidė arteriją ir nesulaukęs pagalbos R. Žiliūnas mirė.
Policijos sulaikytas D. Mazanauskas nesigynė nužudęs kaimyną, bet tikino, kad nenorėjo to padaryti ir labai atgailavo.
Abiejų vyrukų močiutės namuose liko vienos - vienos anūkas po žeme, kitos - laukia teismo už grotų. "Liūdna pabaiga, bet argi buvo galima tikėtis ko kito?" - galvas kraipė Aukštadvario gyventojai.
