Diatlovo slidininkų grupės žūtis kalnuose iki pat šių metų buvo aiškinama kuo įvairiausiai: nuo sniego griūties ar staigaus temperatūros kritimo, iki nežemiškų jėgų ar slapto sovietinės ginkluotės bandymų poligono toje vietoje. Oficialiai yra žinoma apie 75 galimas tragedijos versijas.
Rusijos valdžia vasario 1-ąją daugelį nustebino pareiškusi, kad jiems „nusibodo nuolat klausytis įvairiausių gandų apie šią tragediją“, todėl „buvo priimtas sprendimas suburti naują tyrėjų grupę, kuri peržiūrėtų katastrofos aplinkybes, galbūt atrastų dar nežinomų faktų ir paskelbtų „galutinį verdiktą“.
Pradžia: iš 10-ies liko 9-iese
1959-ųjų vasarį Šiaurės Uralo kalnuose žuvo Uralo politechnikos instituto Turistų klubo grupė, iškeliavusi į žygį kalnuotoje vietovėje. Grupę sudarė penki studentai, trys inžinieriai ir turistinės bazės instruktorius.
Grupę iš pradžių sudarė dešimt žmonių, tačiau vieną jų, Jurijų Judiną, išgelbėjo tai, kad pakeliui jis susižeidė koją ir turėjo pasitraukti iš žygio.
Žmonių grupei vadovavo didžiausią patirtį turintis Igoris Diatlovas. Ryšiui su ja nutrūkus ir praėjus laikui, kuomet žmonės jau turėjo grįžti ar pasirodyti numatytoje pagal kelionės planą gyvenvietėje Vizžuose, buvo nuspręsta skelbti pradingėlių paiešką.
Paskutinis matęs keliautojus gyvus buvo lietuvis
Paskutinis pradingėlius gyvus matė lietuvis Stanislovas Velikevičius (kitur Stasys Valiukevičius, arba Stanislovas Velekevičius), vietinių vadinamas „dėde Slava“. 1907-aisiais Kaune (kituose šaltiniuose – 1903-iaisiais) gimęs Stanislovas už Uralo atsidūrė ne savo noru – 1947-aisiais jis buvo ištremtas į Sibirą 10-čiai metų. Tačiau jau 1953-iaisiais (kituose šaltiniuose – 1956-aisiais) buvo paleistas, o minimų įvykių metu dirbo vietos medžio apdirbimo fabriko 41-ame kvartale.
Atvykę į barakų tipo gyvenvietę turistai susidūrė su lietuviu, kurio ir paprašė, pasikinkius arklį, padėti per sniegynus nusigabenti daiktus iki tolimesnio žygio taško – negyvenamos Antrosios šiaurinės kasyklos gyvenvietės.
Remiantis oficialia tyrimo informacija, paskutinis matęs Diatlovo grupę gyvus ir buvo „dėdė Slava“, kuris sausio 28-ąją į 41-ąjį kvartalą grąžino minėtą susižalojusį Jurijų Judiną, kuris turėjo nutraukti kelionę.
Gelbėtojų komanda pirmuosius dingusios komandos ženklus aptiko tik vasario 26-ąją.
Pusnuogiai ir sužaloti lavonai
Gelbėtojai išvydo vaizdą, kuris vėliau dešimtmečiais kaitrino tūkstančių vaizduotes. Palapinė, kurią aptiko paieškos grupė buvo užversta sniego, tačiau neatrodė stipriai sudarkyta. Žmonių kūnų jos viduje nebuvo.
Nuo palapinės į kalno apačią vedė devynių turistų pėdsakai. Netrukus, už pusantro kilometro nuo palapinės, buvo aptikti du kūnai, Jurijaus Krivoniščenko ir Jurijaus Dorošenko. Jie neturėjo batų ir viršutinių drabužių. Ant pėdų ir delnų – nudegimų žymės. Čia pat buvo galima išvysti ir laužo pėdsakus. Šalia augo didelis kedras su neseniai nulaužytomis šakomis 4-5 metrai nuo žemės paviršiaus.
Per artimiausią savaitę surado dar tris lavonus. Rustemo Slobodino, Zinos Kolmogorovos ir grupės vado – Igorio Diatlovo kūnai buvo aptikti skirtinguose, kelių šimtų metrų atstumuose tarp laužo ir palapinės. Jų kūnų padėtis rodė, kad jie galimai bandė grįžti atgal į palapinę.
Grupės vadovas buvo su viršutiniais drabužiais, tačiau be striukės ir batų. Z. Kolmogorova – pakankamai šiltai apsirengusi, tačiau irgi be batų. Rustemas taip pat buvo šiltai apsirengęs, ant kojų buvo keturios poros vilnonių kojinių, ant vienos netgi buvo užmautas aulinis batas. Kitą tos poros batą gelbėtojai aptiko sniego užverstoje palapinėje.
Likusių ekspedicijos dalyvių lavonai buvo aptikti tik praėjus dar porai mėnesių. Liudmila Dubinina, Nikolajus Tibo, Aleksandras Kolevatovas ir Aleksandras Zolotarevas buvo aptikti vienoje iš miškingų daubų. Kūnai buvo užpilti maždaug 3 metrų storio sniego sluoksniu, šalia kalnų upelio, kur nelaimės užklupti turistai buvo įsirengę sau prieglobstį.
Ant lavonų, o taip pat už kelių metrų nuo jų, buvo aptikti J. Krivoniščenkai ir J. Dorošenkai priklausantys drabužiai – kelnės, megztiniai. Visi jie buvo supjaustyti, juos buvo bandoma nuimti nuo jau mirusių kūnų. Žuvusieji N. Tibo ir A. Zolotarevas aptikti gerai apsirengę, prasčiau buvo apsirengusi L. Dubinina – jos striukė ir kepurė atsidūrė ant A. Zolotarevo kūno, o viena iš kojų buvo apvyniota vilnonėmis Krivoniščenkos kelnėmis. Šalia buvo aptiktas ir J. Krivoniščenkai priklausęs peilis.
Žmonės metė viską ir bėgo nuo kažko siaubingo
Iš pradžių tyrėjai manė, kad turistus kažkas užpuolė. Tačiau nelaimės vietoje nepastebėta jokių kovos ženklų. Netrukus tapo akivaizdu viena – kažkas privertė žmones vidury nakties apimtiems panikos šokti iš palapinės į mirtiną šaltį. Taip greitai, kad net nespėjo pasiimti šiltų drabužių ir batų.
Grupės narių pėdsakai kai kur susieidavo, vėliau vėl išsiskirdavo, tarsi kažkas vertė juos bėgti žemyn nuokalne, kaip įmanoma toliau nuo vietos, kurioje nakvojo. Vėliau palapinėje buvo aptiktos įpjovos, tačiau jos buvo padarytos iš vidaus. Žmonės taip skubiai norėjo palikti palapinę ir bandė prapjauti ją bet kuo, kas buvo po ranka.
Skrodimas parodė, kad dauguma žygio dalyvių mirtinai sušalo. Labiausiai tyrėjus domino Rustemo Slobodino patirta trauma – jo kaukolėje buvo aptikta 6 cm ilgio ir 0,5 cm pločio įskilimas. Tokia trauma galėjo būti patirta tik sulaukus itin galingo smūgio. Vargu ar žmogus galėjo ją patirti, tiesiog nukritęs ir susitrenkęs galvą. Tačiau vyro mirties priežastis – peršalimas.
Kai kurių ekspedicijos dalyvių mirtį nulėmė patirtos traumos. Dubininai buvo sutraiškyta krūtinė, ji mirė nuo vidinio kraujavimo. Maža to, moteris neturėjo akių, liežuvio ir apatinės lūpos. Panaši mirties priežastis nustatyta ir A. Zolotarevui – dešinės pusės šonkaulių daugybiniai lūžiai ir vidinis kraujavimas. Trečiasis miręs ne dėl sušalimo buvo N. Tibo – jam nustatytas kaukolės lūžis ir kraujo išsiliejimas į smegenis.
Teigiama, kad Dubinina po patirtos traumos galėjo dar išgyventi 10-20 minučių ir būti sąmoninga, Tibo – ne ilgiau 2-3 valandų ir buvo be sąmonės, o Zolotarevo patirtas sužalojimas leido jam išgyventi ilgiau.
N. Tibo ir A. Zolotarevas ir L. Dubinina jų aptikimo metu buvo iš dalies apsemti vandens. Sraunia upės tėkme yra bandoma paaiškinti, kodėl pas L. Dubininą trūko kai kurių minkštųjų veido audinių. Žuvusiųjų kūnus ir drabužius tikrino ir dėl radiacijos, tačiau ženkliai nuo regiono normos rodikliai nesiskyrė.
Nepaisant visko byla buvo greitai įslaptinta. Net ir dabar, nepaisant jau panaikintos slaptumo žymės, toli gražu ne kiekvienas gali susipažinti su bylos duomenimis.
Oficialus verdiktas: kalta sniego lavina, nepatyrimas ir oro sąlygos
Turistų grupė, kuriai vadovavo Igoris Diatlovas prieš 60 metų žuvo dėl staigiai pasikeitusių oro sąlygų, nedidelės sniego lavinos ir savo pačių patirties stokos, mano Rusijos Tyrimų komitetas. Tyrimas iš tiesų buvo pradėtas dar 2015-aisiais, tačiau anksčiau apie tai nebuvo skelbiama, rašoma „Moskovskij komsomolec“.
Tyrimų komitetas (TK) iš esmės patvirtino anksčiau keltą versiją, kad turistai patys išprovokavo lavinos griūtį, kuomet statėsi palapines. Anot tarnybos, dalis turistų žuvo prie laužo be drabužių, maisto ir galimybės palaikyti ugnį.
Antroji grupės dalis, įskaitant ir patį Diatlovą, pabandė per uraganinį vėją pasiekti palapinę, kurią užvertė sniegas. Joje buvo likę drabužiai, maistas ir įranga.
Trečioji grupės dalis nusileido prie Lozvos intako, kur prasmego po sniegu. Manoma, kad jie ieškojo naujos vietos, kur galėtų pasislėpti, tačiau žuvo dėl gautų galvos ir krūtinės ląstos traumų. Spengiant šalčiui ir pučiant stingdančiam vėjui pusnuogiai ir basi turistai turėjo galimybių išgyventi ne daugiau nei dvi ar tris valandas.
Bylos tyrėjai taip pat pažymėjo, kad tyrimas prieš 60 metų buvo atliktas itin žemu, „net diletantišku lygiu“, rašoma MK. Protokoluose net nebuvo nurodyti tikslūs atstumai tarp aptiktų daiktų ir lavonų.
Taip pat teigiama, kad turistai buvo prastai pasirengę žiemos žygiui kalnuose. Jie neturėjo įgūdžių ir įrangos veikti kalnų vietovėje, o taip pat ir kokybiško žemėlapio – grupė keliavo „faktiškai apčiuopomis“.
Daugelis iš grupės narių per 3-4 studijų metus institute dalyvavo 4-6 žygiuose. 3-ios kategorijos žiemos žygiuose iki tol nebuvo dalyvavęs nė vienas iš jų. I. Diatlovas iki tol buvo dalyvavęs tik viename iš tokių žygių. Pažymima, kad jis „virė savo sultyse“ – iš 9 žygių, kuriuose jis dalyvavo, net šešiems vadovavo pats. Tyrėjai nustatė, kad vadovauti tokio sudėtingumo žygiui I. Diatlovui trūko patirties. Tam, kad ši grupė įveiktų suplanuotą 21 dienos trukmės ir 300 kilometrų atstumo žygį, „reikėjo palankių sąlygų ir sėkmės“.
Tragedijos vietai artimiausių meteorologinių stočių duomenų analizė parodė, kad naktį į 1959-ųjų vasario 2-ąją šioje vietoje buvo užfiksuotas galingas snygis ir uraganinis vėjas. Maža to, temperatūra nusileido iki -40°C žymos.
Sprendžiant iš liudininkų pasakojimų, turimų orų duomenų ir pačios slidininkų grupės darytų nuotraukų, tų metų vasario 1-ąją kilo tikra sniego audra, kuri vakarop tik sustiprėjo. Todėl, anot tyrėjų, bandymas įsikurti stovyklą nakvynei kalno papėdėje buvo fatališka klaida, o tragedija – neišvengiama.
„Turistai patys išprovokavo laviną, statydami palapinę, prakirto nuolydį, kuomet rausėsi po „fundamentu“, – rašoma TK išvadose.
Kriminalistų teigimu, daugelis gelbėjimo operacijos narių įvykio vietą išvydo tik praėjus 26 dienoms, kuomet sniego danga pasikeitė. Specialistų vertinimu, ant turistų palapinės užkritusi sniego masė galėjo sverti „ne mažiau poros tonų“.
Dėl neprofesionalumo ir įgūdžių trūkumo tuomet byloje atsirado informacija „apie ugnies kamuolius, radiologinius nukentėjusiųjų drabužių tyrimus“ ir „tai, savaime suprantama, nieko gero tyrimui nedavė“.
