Biologas, egzotinių gyvūnų specialistas, laukinės gamtos edukatorius Gerardas Paškevičius, dar žinomas kaip Džiunglių Žmogus, papasakojo, kokias gyvates galime sutikti Lietuvos gamtoje ir ar yra ko bijoti akis į akį susidūrus su vienintele šalyje gyvenančia nuodinga gyvate – angimi.
G. Paškevičius pasakoja, kad Lietuvoje galima sutikti trijų rūšių gyvates – dviejų rūšių žalčius ir angį. Jis primena, kad žalčiai taip pat yra vikrios, smulkaus kūno sudėjimo, dažniausiai – vidutinio dydžio gyvatės, priklausančios žaltinių šeimai, o pasaulyje yra nuodingų žalčių rūšių.
Dažniausiai sutinkamas geltonskruostis žaltys
Lietuvoje gyvenantys žalčiai yra nenuodingi. Dažniausiai sutinkama ir didžiausia šalies gyvatė – geltonskruostis žaltys, kuris yra juodos arba pilkos spalvos, gali būti ir į sidabriškumą.
Patinėliai yra nedidelio kūno sudėjimo, jų storis dažniausiai neviršija vieno suaugusio žmogaus piršto storio, užauga apie 60 cm ilgio. Patelės gali pasiekti ir 180 cm ilgų, jos taip pat būna stambesnės, iki dviejų suaugusio žmogaus pirštų storio.
Jų išskirtinumas – galvos šonuose ties žandukais arba kaklu esančios geltonos, aukso spalvos, baltos arba kreminės dėmelės. Būtent dėl jų žaltys ir įgavo geltonskruosčio pavadinimą.
„Žmonės, kai pamato šį žaltį, dažnai sako, kad jis turi geltonas ausytes. Kažkuria prasme galbūt todėl, kad taptiname pagal save, žmogų, ir pas mus tose vietose yra ausys, o pas gyvatę apskritai nėra išorinių ausų, jos girdi visu kūnu, klausosi virpesiais, pilvu“, – aiškino biologas.
Geltonskruosčiai žalčiai dažniausiai sutinkami prie vandens telkinių: nesraunių upių, upelių, ežerų, kūdrų, balų:
„Labai svarbu, kad ten būtų daug varliagyvių: varlių, tritonų, rupūžių, taip pat jos maitinasi ir žuvimi. Labai retais atvejais žalčiai maitinasi graužikais, beveik visuomet renkasi maitintis šaltakraujais gyvūnais ir lėtesniais. Jauni žalčiukai net buožgalvius gaudo kūdrose, gali ir vabzdžius sugauti, bet kai suauga gyvatė tikrai negaudo vabzdžių.“
Šiuos žalčius sutiksite retai
Kita žalčių rūšis – lygiažvynis žaltys. Tai yra pats rečiausias Lietuvoje gyvenantis roplys ir mažiausia mūsų krašte sutinkama gyvatė. Jie yra pilkos arba rudos spalvos ir turi vieną skiriamąjį ženklą: juodos spalvos dėmę ant galvos.
„Ta dėmė yra unikali. Taip, kaip žmogaus piršto antspaudas arba šuns nosytės antspaudas – pas kiekvieną individą yra unikalus raštas“, – įdomų faktą pateikė Džiunglių Žmogus.
Priešingai nei geltonskruosčiai žalčiai, lygiažvyniai gyvenimui renkasi sausas vietas – smėlingas kopas Lietuvos pietinėje dalyje, Dzūkijos kerpšiliuose, kur vietos smėlingos, idealiausiai šiems žalčiams tinka pietinis šlaitas.
„Tai nedidelis gyvačiukas, užauga apie 60 cm ilgio, sutiktas ir paimtas visada kanda, absoliučiai visada, bet dantukai beveik niekada neperkanda žmogaus odos. Savo išvaizda jie panašūs į angis, nes išsigandę suplokština savo kūną, susisuka į S raidę ir ima demonstruoti kirtimo judesį.
Šie žalčiai dar įdomūs tuo, kad jie yra medžiotojai, kurie medžioja driežus ir gyvates, gali sumedžioti ir angį – jie niekada nesimaitina šiltakraujais, jiems grobis visuomet turi būti šaltakraujis“, – pasakojo ekspertas.
Vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje
Nuodinga gyvatė Lietuvoje aptinkama tik viena – paprastoji angis. G. Paškevičiaus teigimu, šios gyvatės Europos mastu sparčiai nyksta, kadangi mažėja vietų, kur jos galėtų gyventi. Jos dažniausiai gyvena aukštapelkėse, prisitaikė gyventi ir išeksploatuotose aukštapelkėse, virtusiose durpynais.
Angys įprastai būna rudos spalvos, per visą kūną, nuo galvos iki uodegos galiuko, turi juodą „zigzagą“, tačiau gali būti ir juodos – tuomet šis raštas nesimato. Šios gyvatės yra stambaus kūno sudėjimo, ilgis dažniausiai neviršija 70 cm.
Kaip minėjo pašnekovas, pasitaiko atvejų, kai žmonės sumaišo angį su lygiažvyniu žalčiu, nes šis jausdamas pavojų suplokština kūną, tačiau, anot biologo, yra būdas jas atskirti:
„Labai lengva juos atskirti pagal kūno formą, nes žalčių kūno forma yra kaip tualetinio popieriaus ritinėlio, jie ovalūs ir pailgi, o angies kūno forma yra apibūdinama kaip duonos kepalas, ji yra nuo nugarinės dalies storėjanti į pilvinę, iš viršaus žiūrint atrodo kaip stambi gyvatė.“
Angis galima pavadinti miškų sanitarėmis, nes jos medžioja graužikus, beveik visada peles, o kartu su jomis suėda ir ant jų esančias erkes, bluses ir utėles, bet gali misti ir žiurkių jaunikliais, sumedžioti jaunus iš lizdų iškritusius paukščių jauniklius. Medžiodamos jos į pagalbą pasitelkia savo nuodus.
„Pagrindinis nuodas yra hemotoksinas, kuris veikia kraujotakos sistemą, patekęs į kraujotaką padaro taip, kad kraujas sukrešėtų viduje, dažniausiai širdis būna nebepajėgi varinėti kraują ir grobį ištinka mirtis. Tai būna labai greita mirtis, angis tuomet suseka grobį ir jį praryja“, – aiškino G. Paškevičius.
Kaip elgtis sutikus angį?
Visgi, dažnai išvydę angį žmonės išsigąsta ir prisibijo, kad ši įkąs (ekspertas pabrėžia – gyvatės kanda, nes gelia tik tie, kas turi geluonį, pavyzdžiui, bitės, širšės ar skorpionai). Tačiau ar tikrai yra ko bijoti, susidūrus akis į akį su angimi?
„Sutikus angį reikėtų pasigrožėti, pafotografuoti, jos neprovokuojant, su pagaliukais nebadant, nebandant imti į rankas ar ant jos nelipant, ji absoliučiai nieko nepadarys. Angis dažniausiai išgirdusi žingsnius slepiasi, yra drovi gyvatė, jeigu mato, kad žmogus artėja, ji šnypščia, rodo: žiūrėk, aš čia, nelįsk prie manęs.
Jeigu žmogus vis tik lenda, ji gali pradėti rodyti savo burną, labai garsiai šnypšti ir imituoti kirtimo judesius. Jeigu visa tai ignoruojama ir bandoma j nuskriausti, tada taip, ji kąs. Kartais kanda nesuleisdama nuodų, tai vadinamas sausas įkandimas, kai gyvatė kanda tik tam, kad parodytų, kad gali įkąsti ir gali baigtis blogiau.
Gyvatės – ne šunys, negaudo tam, kad įkąstų. Nors angis yra nuodinga, kąsti žmogui jai nėra tikslo – ji žmogaus nesuės, nuodus išnaudos ir turės kokias dvi savaites nieko neėsti, kad nuodai atsigamintų. Tai kainuoja patį brangiausią gamtos resursą – laiką.
Gajus mitas, kad eisiu ir angis įkąs į kulkšnį – ji neturi tikslo, jei jos neprovokuojate, nelipate ant jos. Jos nėra agresyvios, agresija tikrai nėra tinkamas gyvatėms“, – nuramino biologas.
Visgi jis priduria, kad atidesni turėtų būti palaidus šunis miškuose vedžiojantys asmenys, nes šunys yra imlesni nuodams, taip pat žmonės, sergantys širdies ligomis, vaikai ir senjorai, nes sveikam suaugusiam žmogui tai nėra pavojinga.
Ypatingas reginys – gyvačių poravimasis
Nors Lietuvoje turime tik tris gyvačių rūšis, šių gyvių pasaulis labai įdomus. Pavyzdžiui, geltonskruosčių žalčių patelės yra vienintelės gyvatės Lietuvoje, dedančios kiaušinius (lygiažvynių žalčių ir paprastųjų angių patelės yra gyvavedės), o dabar pats metas stebėti ypatingą reginį – gyvačių poravimąsi. Šis, kaip pastebi G. Paškevičius, šiemet prasidėjo kiek anksčiau nei įprasta.
„Dabar galima stebėti žalčių kamuolius, kaip patinai vijasi aplink patelę, bando išsikovoti teisę poruotis. Patelė nieko nedaro, tik laukia, kuris patinas laimės ir gaus prieigą prie sueities.
Aišku, patelė yra gudri, ji pati pasirinks, kuris patinas ją apvaisins, kadangi turi spermos kišenėlę ir gali išsifiltruoti, kuris patinas jai labiausiai patiko, nuo to ir apsivaisinti.
Jeigu bus nepalankios sąlygos, pavyzdžiui, mažai ėdesio, patelė šiais metais gali nebrandinti kiaušinių, spermą laikyti savyje ir apsivaisinti, pavyzdžiui, po kelių metų, kai sąlygos bus geresnės.
Įsivaizduokite hipotetinę situaciją – pagauname žalčio patelę, ji kažkada buvo susiporavusi, bet nėra nėščia, auginame ją nelaisvėje ir ji po kokių šešerių metų gali padėti kiaušinius, kurie bus gyvybingi. Tai labai įdomus patelių prisitaikymas“, – įdomybes apie geltonskruosčių žalčių poravimąsi vardijo biologas.
Visų Lietuvoje sutinkamų gyvačių poravimasis yra įspūdingas reginys: ir žalčių, ir angių patinai, kovodami dėl galimybės apvaisinti patelę, apsivija vienas aplik kitą ir kyla į viršų, laimi tas, kuris išsikelia aukščiau, o pralaimėjusiajam tenka gėdingai nušliaužti į šalį.
Paklaustas, ar įmanoma pamatyti šį vaizdą savo akimis, biologas patikina – tikrai įmanoma. Visgi čia laimi tie, kurie žino, kur apsigyvenusi didesnė gyvačių populiacija.
„Laimi ir tie, kurie yra ankstesni, kurie vaikšto vos saulei patekėjus, kai ji pradeda šildyti. Gavę šilumos, pamatę saulės spindulius gyvatės suaktyvėja, tampa energingesnės ir pradeda poravimąsi.
Kuo anksčiau pradėsite ieškoti, tuo didesnė tikimybė, kad pamatysite. Po 12 val. prasmės ieškoti nebėra, nes saulė būna per daug kaitri ir gyvatės tampa vangesnės, joms gali būti šiek tiek per karšta ir tokiu metu labai suaktyvėja plėšriųjų paukščių skraidymas, jos tampa labai atsargios ir dažniausiai nesidemonstruoja dideliais kiekiais vienoje vietoje“, – patarė Džiunglių Žmogus.
