Angliadegys – didelės kvalifikacijos nereikalaujanti, tačiau viena seniausių profesijų pasaulyje. Gaminti medžio anglį, tradiciniais metodais – darbas nelengvas. Mes dažnai naudojamės angliadegių darbo vaisiais – perkame parduotuvėse ar degalinėse medžio anglį ir ant jos žarijų kepame kepsnius. Tačiau ta anglis pagaminama naudojant modernesnes technologijas.
Kepdami kepsnius ant medžio anglies žarijų prisidedame prie miškų naikinimo. Pirkdami baldus, malkas, taip pat prisidedame prie miškų naikinimo. Kai kuriuose šalyse medžio anglies paruošimo pramonė doroja unikaliausių ir gražiausių planetos kampelių miškus, ir doroja be gailesčio, nes būtent šios pramonės apimtys neturtingose Afrikos ar Azijos šalyse yra gerokai didesnė nei Europoje.
Pradžiai apie anglį ir mūsų šalį
Medžio anglis tradiciniu būdu gaunama labai paprastai: medis deginamas tam tikroje aplinkoje. Ta aplinka ypatinga tuo, kad degimo procesas negauna oro tiek, kiek reikia – oro kiekis ribojamas. Degdamas laužas deguonies pasiima tiek, kiek jam reikia, o medžio anglis gaunama deginat medį uždarose erdvėse, ribojant deguonies tiekimą. Tradicinis būdas — deginimo duobė, kurioje sudedamos malkos ir kurios dar užpilamos žemėmis. Šiuolaikinis būdas — modernios deginimo krosnys.
Lietuvoje taip pat yra kelios nedidelės medžio anglies gamybos įmonės, kurių pagaminama anglis sudeginama Lietuvoje, dažniausiai kepsninėse. Tačiau lietuviai planuoja statyti vieną didesnę medžio anglies deginimo gamyklą. Ignalinos rajone numatoma statyti medžio anglies gamyklų kompleksą, kuris bus didžiausias regione apimantį Baltijos ir Skandinavijos šalis. Lietuvių medžio anglies gamintojai planuoja medžio anglį, pagaminta naujoje gamykloje (o tai būtų apie 6 000 tonų per metus), eksportuoti į Vokietiją, Prancūziją, D. Britanija, Skandinavijos šalis. Taigi bus kertamas lietuviškas medis, čia, Lietuvoje, deginamas, o po to išvežamas į kitas šalis. Penkių įmonių statomą gamyklą planuojama „užkurti“ jau šiais metais.
Kiek medienos virsta 6 000 tonų medžio anglies – ne taip lengva pasakyti. Paimkite į rankas medžio anglies gabaliuką ir tokį pat medienos gabaliuką ir suprasite, kad pirmasis yra gerokai lengvesnis. Medžio anglis gerokai lengvesnė už medieną, nes medienoje yra labai daug vandens, o anglyje jos nelieka.
Kas ir kaip naudoja?
Medžio anglies rinka šiais laikais labai sparčiai auga: Europoje, nuo XXI amžiaus pradžios, per 10 metų, ji išaugo 30 proc., nors ir anksčiau poreikiai buvo didžiuliai. Pavyzdžiui, pramoninės revoliucijos pradžioje buvo naudojami tokie dideli kiekiai medžio anglies, kad Europoje katastrofiškai sumažėjo miškų. Tais laikais medžio anglis buvo labai svarbi metalurgijoje – duodavo gana didelį karštį (iki 1 200 °C,) bet nedūmijo. Vėliau medžio anglį metalurgijoje išstūmė akmens anglis, o kai kurioms Europos šalims teko rimtai susirūpinti savo miškų būkle.
Dabar medžio anglį naudojame kepsninėse. Medžio anglies produktą randame savo vaistinėlėje tablečių pavidalu, kai „sustoja“ skrandis. Tačiau kai kuriose Afrikos ir Azijos šalyse medžio anglis naudojama kaip kuras, skirtas kasdienėms reikmėms. kai mes valgiui virti naudojame elektrą ar dujas, taip neturtingų Afrikos ir Azijos šalių gyventojai naudoja medžio anglį.
Taigi tų šalių poreikiai kur kas didesni nei Europos, kur medžio anglies maišiuką perkame tik tada, kai užsimanome lauke išsikepti šašlyką.
10 kartų mažiau
Tai kas Europoje vyko pramoninės revoliucijos pradžioje, dabar vyksta neturtingose Afrikos ir Azijos šalyse – angliadegiai kiekvienais metais iškerta ir išdegina tūkstančius kvadratinių kilometrų tropinio miško. Pastaruoju metu susirūpinimą ypač kelia Madagaskaras, sala prie Afrikos, kurią gamtininkai kartais pavadina „septintuoju“ kontinentu. Madagaskaras neįtikėtinai unikali sala – daugiau nei 12 000 augalų ir gyvūnų rūšių niekur daugiau pasaulyje neaptinkami, tik šioje saloje. Dauguma šių gyvūnų ir augalų aptinkami tik miškuose, kurie šiais laikais labai sparčiai naikinami. Nemažai unikalių gyvūnų ir augalų jau prarasta amžiams, ir ne be žmogaus kaltės.
Oficialiais duomenimis miškai Madagaskare užima 22 proc. teritorijos, o anksčiau net 85 proc. Madagaskaro teritorijos buvo miškai. Tačiau kai kurie ekologai teigia, kad 22 proc. yra melas – situacija yra kur kas prastesnė, miškai Madagaskare užima vos 8 proc. teritorijos. Taigi, jei tikėti ekologų skaičiais – 10 kartų mažiau.
Grandininė reakcija: iš miško į vandenyną
Pietų Madagaskare auga labai keisti miškai, nepanašūs į jokius kitus pasaulio miškus, lyg būtų ne Žemės, o kitos planetos miškai. Laimei, šis unikumas nelabai tinka medžio anglies gamybai tradicinėmis technologijomis, kurias žmonija naudojo senovėje ir kurias Afrikoje ir Azijoje naudoja ir šiais laikais, nes norint gauti toną medžio anglies reiktų iškirsti kelis hektarus tokio miško. Todėl naikinami kitokie miškai, ir tai vyksta keliais etapais. Iš pradžių iškertami vertingi medžiai: juodmedis, raudonmedis, ir jų mediena eksportuojama į Kinija, Pietryčių Azijos šalis. paskui iškertami mažiau vertingi medžiai. Likę medžiai paliekami angliadegiams.
Kai angliadegiai baigia savo darbą, miško beveik nebelieka ir jis niekada nebeatsodinamas. Laikui bėgant tokia vieta virsta dykyne ir tada prasideda grandininė reakcija – dykynė netenka savo viršutinio dirvos sluoksnio, nes jos nuo vėjo nebesaugo medžiai. Vėjas, keldamas dulkių, viršutinį dirvos sluoksnį neša tolyn. Vėjo nešamos sąnašos patenka į upes, šios savo drumstus vandenis neša į vandenyną, kur drumzlės nusėda ant koralinių rifų. Koraliniai rifai dėl to nyksta, o vandenyno vietos, kur anksčiau virė gyvenimas, irgi tampa dykynėmis.
Ekologai siūlo pagalbą
2009 metais, po karinio perversmo, kurio metu buvo nuverstas Madagaskaro prezidentas Markas Ravalomanana, Madagaskaras pateko į politinio ir ekonominio chaoso pinkles. Tai lėmė dar spartesnį miškų naikinimą. 2010 m. Madagaskaro pietinę dalį nuniokojo sausra. Tai buvo tragedija, nes Madagaskaro ekonomikos pagrindą sudaro žemės ūkis. Dėl sausros sunykus derliui, žmonės turėjo rinktis kitą pragyvenimo šaltinį – gaminti medžio anglis. Miškai vėl patyrė didelį smūgį. Padidėjus medžio anglies pasiūlai, atsirado ir realizavimo galimybės – labai greitai buvo sustyguotas medžio anglies eksportas į Indiją.
Toks masinis Madagaskaro miškų naikinimas kelia didelį rūpestį. Žmonijos patirtis rodo, kad neturtingų šalių gyventojai labai greitai gali sunaikinti savo šalies gamtą, kad ir kokia unikali ji būtų. Todėl Vakarų šalių ekologai ne tik skambina pavojaus varpais, bet ir bando padėti Madagaskarui. Pasak ekologų, situaciją būtų galima pagerinti, jei angliadegiai nesinaudotų tūkstantmetėmis technologijomis (medis deginamas duobėse, jį užbėrus žemių sluoksnių), o naudotų modernias krosnis – taip būtų sutaupoma nemažai medienos, jei iškirsti miškai būtų atsodinami. Viso to bandoma išmokyti Madagaskaro gyventojus, tačiau nemažai ekologų teigia, kad tokios priemonės – tas pats, kas Don Kichoto kova su vėjo malūnais.
