Energetikos ministro atstovas spaudai Mantas Dubauskas pasakoja, kad visi mūsų pasiekimai labiausiai matosi iš šalies, nes užsienio atstovai noriai renkasi Lietuvą kaip partnerę konsultuojant ir įgyvendinant reformas ir projektus. Lietuvos įmonės konsultuoja Kolumbiją dėl jų SGD terminalo statybos, vyksta bendradarbiavimas su Kroatija, Ukrainos atstovai noriai domisi Lietuvos energetine patirtimi.
„Lietuva pirmoji Rytų Baltijos jūros regione pasistatė SGD terminalą. Terminalas užtikrino alternatyvų dujų tiekimą. Išsivadavome iš „Gazprom“ įtakos sferos: anksčiau Naujų metų išvakarėse Lietuvos atstovams tekdavo ilgai mindžiukuoti „Gazprom“ vadovų koridoriuose, kol būdavo priimami ir... “supažindinami“ su kitų metų dujų kainomis ir kiekiais. Dabar sprendžiame patys rinkdamiesi geriausią ir labiausiai konkurencingą pasiūlymą. 2016 metais su „Gazprom“ nesudarėme dujų pirkimo kontrakto, bet pasirinkome SGD tiekėją „Statoil“, pasiūliusį mažesnę kainą (šiuo metu apie 90 proc. dujų Lietuvos sistemoje yra norvegiškos, o ne rusiškos). Tai parodo, kokį didžiulį pokytį padarė tokios infrastruktūros kaip SGD terminalas turėjimas“, – didžiausią pasiekimą įvardija M. Dubauskas.
Iki energijos gamybos centro vardo – dar toli
Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto pirmininkas Rymantas Juozaitis pasakoja, kad ši misija – tikrai įmanoma. Mat Lietuvos energetinė sistema net senais laikais buvo viena stipriausių Rytų Europoje. Mūsų energetikos instituto darbuotojai dirba ne tik Baltijos šalyse, bet ir prisideda prie įvairių europinių projektų. O naujos elektros jungtys užtikrina regiono elektros tiekimo infrastruktūros centro vardą, padirbėti lieka ties gamyba.
„Mes jau dabar iš dalies esame infrastruktūrinis regiono centras, turint omeny elektros energetiką. Reikia gerai sudėlioti dabartinę strategiją, gamybos srityje daugiau investuoti į vietinius išteklius, orientuoti į žalią energetiką, tada tikrai tapsim tuo centru. Dujų srityje, turint SGD reikia dar linijos į Lenkiją ir puoselėti efektyvią vietinę dujinę gamybą – tuomet būtume dujų regioniniu centru. Šilumos gamyba jau seniai pirmauja gamybos ir perdavimo srity perėjus prie vietinio kuro. Tad visose srityse pasiekimai nemaži tik reikia juos užbaigti iki galo ir turėsime tą regioninį centrą. Turbūt nėra valstybių, kurios turėtų galimybę iš šiaurės į pietus, iš rytų į vakarus eksportuoti ir importuoti elektros energijos daugiau negu pačiai šaliai reikia“, – mano R. Juozaitis.
Buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas į šią misiją žiūri skeptiškiau. Pasak jo, visi priimami sprendimai rodo, kad mes tolstame nuo šio titulo, o ne artėjame. Didžiausią įtaką tam daro uždaromos termofikacinės elektrinės. Taip tampame priklausomi nuo importo.
„Norint tapti regiono energetikos centru reikia elektros generacijos. Be savo elektros generacijos mes būsim tik importuotojai. Turėdami Kruonį, atsinaujinančiu energijos šaltinius, stiprias jungtis su kaimyninėmis šalimis, tokią padėtį, išvystytą dujų infrastruktūrą galėtume kalbėti apie tokį tikslą, bet neturėdami elektros generacijos, kalbėti apie energetinio regioninio centro vaidmenį yra absurdiška“, – situacija vertina A. Sekmokas.
Pasak jo, uždaromos termofikacinės elektrinės Kaune, Vilniuje, Panevėžyje bei Elektrėnų 5–6 blokų demontavimas Lietuvai kainuoja apie 1200 megavatų energijos praradimą. Tuo tarpu šiukšlių deginimo projektai ir kogeaneracinės elektrinės suteiktų tik iki 40 megavatų energijos.
„Kalbam apie elektrą tai turim tikrai liūdną situaciją, mes prarandam generacijos pajėgumus ir orientuojamės vien tik į importą. Baltarusijos sprendimas dėl Astravo AE rodo jų interesą įeiti į Lietuvos rinką, kuri yra tuščia ir šitoje rinkoje dominuoti, tai rodo tokias pastangas, kurių Lietuva naikindama savo elektros generaciją visiškai nedaro. Estijos vyriausybė padarė sprendimus vystyti savo elektros generaciją iš skalūnų ir sugeba apsirūpinti savo elektra ir eksportuoti. Mes gi šiandien importuojam beveik 90 proc. elektros energijos ir tai turi ekonomines pasekmes“, – tikina A. Sekmokas.
Tačiau M. Dubauskas išsako kitokią poziciją. Anot jo, Baltarusijos planai tikrai netrukdo Lietuvai tapti regiono energetikos centru, o importas nėra didžiulė problema, nes importuojama iš skirtingų šaltinių.
„Kol kas statistika rodo, kad kaina elektros Lietuvoje mažėjo.Paskutinę vasario savaitę biržoje ji buvo trečdaliu mažesnė nei prieš metus. Tai dėl to mes šiuo metu ir importuojame elektrą, nes yra pigiau nei gaminti vietoje. Turime savo gaminimo pajėgumus bet juos laikome tam atvejui, jei iš tiesų negalėsime nusipirkti pigesnės“, – teigia M. Dubauskas.
Kokia nauda vartotojui?
Manoma, kad buvimas šiuo centru atneštų naudą ne tik pačiai valstybei tarptautiniame kontekste, bet ir Lietuvos žmonėms. R. Juozaitis pasakoja, kad kritusi elektros kaina rinkoje pirmiausia leis susigrąžinti investicijas valstybei, tačiau metų eigoje lems ir kainų mažėjimą vartotojams.
„Kaina rinkoje krito 15 proc., tad beveik 200 mln. eurų kiekvienais metais bus sutaupoma. Dalis grįš vartotojams, dalis valstybei dėl investicijų. Išlošia tiek valstybė, tiek vartotojas“, – įsitikinęs R. Juozaitis.
Vis dėlto politikas A. Sekmokas taip spėti nedrįstų. Jis prisimena istoriją, kuomet buvo privatizuotos „Lietuvos dujos“ ir galiausiai tapome priklausomi nuo „Gazprom“ ir pirkome pačias brangiausias dujas.
„Lygiai taip pat tos šalys, kurios turi savo generacijos šaltinius, gauna pajamas už importą, tikrai nebus suinteresuotos dotuoti Lietuvos elektros vartotojų. Susitelkimas ties importu – trumpalaikis matymas. Europos komisija nagrinėja direktyvas, kurios leistų narėms subsidijuojančioms savo elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių atgauti tas dotacijas. Tai reiškia, kad bus keliami eksportuojamos elektros energijos tarifai“, – situaciją vertina A. Sekmokas.
Jog kaina gali ir kilti, neatmeta ir R. Juozaitis. Dėl to reikia nuolatos stebėti situaciją, investuoti į gamybą bei kurti pridėtinę vertę, kaip šilumos ūkyje.
„Mūsų šilumos ūkis, kai perėjo iš iškastinio kuro į vietinį: biomasę, biokurą, tik išlošė. Dabar šitos kompanijos jau eksportuoja savo produkciją į Latviją, Estiją, Lenkiją, Švediją, Baltarusiją, Ukrainą ir kuriama didelė pridėtinė vertė visai valstybės ekonomikai. Lygiai tą patį reikia padaryti ir elektros energetikoje“, – sako R. Juozaitis.
A. Sekmokas pritaria, kad šilumos ūkyje – pažanga padaryta. Tačiau reikėtų keisti įstatyminę bazę, nes tik taip galima užtikrinti šilumos kainų sumažinimą.
M. Dubauskas informuoja, kad nuo šių metų šilumos tiekėjai visą biokurą turi pirkti per biržą, o tai užtikrina rinkos skaidrumą ir mažesnę biokuro kainą.
„Taigi šilumos vartotojai jaučia tiesioginę naudą. Svarbiausi projektai, laukiantys ateityje, yra Vilniaus ir Kauno kogeneracinių jėgainių projektai. Naujos elektrinės kūrens biokurą bei atliekas. Tai užtikrins žemą ir stabilia šilumos kainą bei gamybą“, – sako M. Dubauskas.
Būtina efektyviai vykdyti projektus
Jog vartotojus pasiektų mažesnės kainos ir eitume tikslo link, reikalinga efektyviai vykdyti projektus. R. Juozaičio nuomone, labai svarbu patvirtinta nauja energetikos strategija.
„Reikia vystyti vėjo jėgainių parkus, jie generuoja pigią energiją palyginus su kitais projektais. Taip pat turime Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, tad tam tikrais momentais galime balansuoti. Reikia vystyti žalius projektus ir gaminti konkurencingą energiją“, – sako R. Juozaitis.
Mažesnę šilumos kainą ilgalaikėje perspektyvoje planuojama užtikrinti naujų kogeneracinių jėgainių projektais, alternatyvių teikimo šaltinių turėjimas (SGD).
Energetikos ministerija ruošiasi daugiaudėmesio skirti energetinis efektyvumui.
„Tai vienas svarbiausių artimiausio laikotarpio iššūkių. Juk pigiausia energija yra ta, kurios nesuvartojame. Todėl energijos vartojimo efektyvumo didinimas turi tapti mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Didžiausias potencialas – daugiabučių, viešųjų pastatų ir pramonės sektoriuose. Svarbi priemonė – gatvių apšvietimo modernizacija. Tam skirsime ir ES lėšų investicijas. Naujųjų technologijų taikymas ir adekvatus finansavimas vaidina svarbų vaidmenį siekiant energijos efektyvumo tikslų“, – pasakoja M. Dubauskas. Jis taip pat informuoja, kad šiuo metu jau turime didžiąją dalį infrastruktūros, kuri sudaro prielaidas tapti regiono energetikos centru. Dabar turime išsaugoti įgytas kompetencijas ir jas toliau ugdyti. Tą padės daryti ir Klaipėdoje jau pradėtas kurti SGD kompetencijų centras. Šiame SGD klasteryje bus plėtojamos aukštos pridėtinės vertės SGD technologijos. Jos prisidės prie naujų produktų gamybos ir žinių bei kompetencijų stiprinimo.
Prie SGD klasterio kūrimo prisideda Energetikos bei Švietimo ir mokslo ministerijos, „Klaipėdos nafta“, Vakarų laivų gamykla, Klaipėdos universitetas ir Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas.
