1999-ieji. Sudalyvavusi konkurse „Mis Lietuva“ ir patekusi į finalą, Ieva pasiryžo leistis į didžiulę kelionę per Atlantą. Su lagaminu rankoje ir didelėmis svajonėmis ji nugalėjo tokį atstumą, kurį sunku buvo įsivaizduoti net drąsiausiuose filmuose:
„Wow, sunku patikėti, kiek laiko praėjo... Bet žinau, kad traukė Holivudas. Prisižiūrėjusios su drauge holivudinių filmų, nusprendėme išskristi į Ameriką.“
Vos nusileidus Čikagos oro uoste, Jungtinės Amerikos Valstijos smogė visu pajėgumu.
„Skrendant per Atlanto vandenyną, vis tiek tokia ilga kelionė, buvo gan baisu. Paskui, kai nusileidome, kadangi nebuvau daug keliavusi, tai pamačius vien Čikagos oro uostą buvo kultūrinis šokas. Apskritai persikelti į kitą pasaulį buvo tikras šokas, ypač tais laikais. Dabar jaunimas laisvai keliauja, o gyvenimas Europos Sąjungoje suteikia visiškai kitokias galimybes“, – pasakoja aktorė.
Kalbos barjeras buvo dar viena kliūtis, kurią reikėjo įveikti. Tačiau Ieva nepasidavė ir rado būdų, kaip išmokti puikiai šnekėti angliškai:
„Aš mokykloje mokiausi prancūzų, vokiečių ir rusų, o anglų kalbos pas mus iš viso nebuvo. Buvo didžiulis barjeras. Iš pradžių reikėjo susikalbėti ir ženklais, bet aš iškart atvažiavusi nusipirkau mašiną ir Tony Robbins CD diskus.
Tuomet pastoviai mašinoje klausydavau muzikos, nors ir nežinodavau, ką sako. Taip po kurio laiko po truputėlį pradėjau suprasti. Be to, puoliau skaityti knygas, versti viską, ką galėjau, kiekvieną dieną praktikuotis, nes nemokant kalbos buvo labai sunku.“
Aktorystės kelias: pirmieji žingsniai
Pirmasis Ievos tikslas buvo aktorystės mokykla, todėl ji nedelsdama susirado studijas, nors nemokant anglų kalbos tai buvo rizikinga.
„Aš labai norėjau tęsti vaidybą, tai iškart susiradau aktorystės mokyklą Čikagoje ir nuėjau į tą mokyklą visai nekalbėdama anglų kalba. Nežinau, iš kur pas mane buvo tada tiek drąsos, nes dabar, kai žiūriu atgal, jos tiek nerasčiau.
Atėjau į tą mokyklą ir pradėjau studijuoti vaidybą. Kaip mane priėmė? Neįsivaizduoju. Bet aš atmintinai atkaliau tekstą ir bandžiau vaidinti lyg suprasčiau, ką jie man sako. Nors buvo supratimo tikrai nulis“, – dalinasi prisiminimais Ieva.
Mokslai „Act One Conservatory“ truko nuo 2000 iki 2004 metų. Po to ji surado intensyvius šešių savaičių seminarus Los Andžele, kur tikėjosi „prasimušti“. Šis miestas atrodė lyg kitas pasaulis, kupinas galimybių. Tačiau Ieva prisimena, jog iškart atskridusi pajuto Holivudo realybę:
„Prisimenu, atskridau į Los Andželą su lagaminuku, pasiruošusi seminarui. Išsinuomavau mašiną, susiradau viešbutuką netoli tos mokyklos ir palikau lagaminą mašinoje. Tą mašiną apvogė. Čia buvo toks pirmas sutikimas Holivude. Pavogė visą lagaminą ir likau tokia, kokia buvau tada apsirengusi ir apsiavusi.“
Po šio įvykio moteris parašė skundą, tačiau daiktų neatgavo. Ji pasakoja, kaip visą mėnesį turėjo verstis su tais pačiais drabužiais.
Didysis proveržis – ar jis įvyko?
Kaip mano pati Ieva, Holivudas – tai laukimo ir netikėtumų pasaulis. Paklausta, ar siekia dar didesnių tikslų, ar jau pasiekė profesijos viršūnę, ji atsakė, jog neskuba: „Tokio didelio [proveržio] dar ir neturėjau. Gal aš vis dar jo laukiu.“
Tačiau viena didžiausių jos galimybių, pasak Ievos, buvo vaidmuo filme su garsaus amerikiečių boksininko Muhammado Ali dukra Laila Ali.
„Buvo gan rimtas filmas su dideliu biudžetu. Būčiau kartu su Laila Ali vaidinusi blogietes. Gavau ir scenarijų, pradėjau ruoštis, buvo ir prodiuserių susirinkimas, pusę metų mokiausi bokso, priaugau svorio, užsiauginau raumenis, susipyniau kasytes, tokias, kaip tos boksininkės nešioja, pasiruošiau vaidmeniui.
Tikrai galvojau, kad „yes, I got it“ (liet. taip, man pavyko), kad tai bus mano didžiausias proveržis, tačiau tas filmas tiesiog neįvyko, o priežastys liko nežinomos. Gal tos priežastys asmeninės, galbūt buvo prarastas finansavimas, ar dėl to, kad Laila Ali ištekėjo“, – liūdną laikotarpį prisiminė aktorė.
Nepaisant to, ji nenuleido rankų ir ieškojo kitų progų. Ieva praėjo pro begalę atrankų, o vienas ryškesnių momentų jos karjeroje tapo vaidmuo populiariame seriale „Criminal Minds“ 2012 metais:
„Įdomu buvo tai, kad filmavimo metu labai norėjau suvaidinti anglų kalba. Kelis kartus tai padariau, pakartojome kadrą, tačiau režisierius galiausiai paklausė: „Kokia tu kalba kalbi?“. Atsakiau: „Lietuviškai.“
O jis man sako: „Klausyk, suvaidink šitas eilutes ir šitą vaidmenį lietuviškai. Po to tas „Criminal Minds“ epizodas, kur aš kalbu lietuviškai, buvo išleistas. Jaučiausi labai smagiai. Tačiau tuo pačiu galvojau, kad jau kalbu angliškai, todėl duokite man pagaliau angliškus vaidmenis.“
Gyvenimas už aktorystės ribų
Laukti ir tikėtis, kol pasitaikys didysis šansas, galima ilgai. Anot uteniškės, pereita per begalę atrankų, bet pati nekontroliuoja rezultato, nors ir suvaidina geriausiai kaip gali.
Ji pasakoja, kad pasiilgo senų laikų, kai į atrankas būdavo galima eiti gyvai, nes dabar į atranką tereikia nusiųsti vaizdo įrašą internetu. Dėl šios priežasties ji nusprendė pati imtis kūrybos:
„Pradėjau pati režisuoti muzikinius vaizdo įrašus, tiesiog pradėjau bandyti imti karjerą į savo rankas, nes pavargstu nuo to laukimo, kai tikiesi ir nuo tavęs niekas nepriklauso. Nueini į atranką ir ten tokių pačių kaip tu, kurie tikisi, krūva. Taip ir pradėjau filmuoti. Šiemet planuoju nufilmuoti trumpametražį filmą ir 3 muzikinius klipus nepriklausomų kūrėjų.“
Be to, ji įkūrė savo verslą – sporto papildų įmonę „Vyotech Nutritionals“.
„Aš pati formulių nekuriu, nors suprantu jas, bet mes fabrike turime žmogų, kuris kuria formules, turi ingredientus. Tai ir proteinas yra, kolagenas, riebalų deginimo priemonės, kreatinas. Viskas, kas susiję su raumenų priauginimu arba svorio numetimu, arba kultūrizmu“, – pasakojo aktorė.
Vis tik, nors verslas suteikė jai finansinį stabilumą, kūrybinė dvasia niekur nedingo. Dėl šios priežasties moteris šiuo metu ne tik vaidina, bet ir tapo:
„Aš mėgstu tapyti veidus, man jie patinka. Kartais pažįstamų žmonių, kartais paimu iš interneto garsaus aktoriaus. Turiu svajonę ateityje atidaryti savo paveikslų galeriją, nes kol kas tapau tik sau.
Tai labai gerai, ypač su visais verslais, nes dirba visai kita smegenų dalis, kitas pusrutulis. Tam, kad atrasčiau balansą tarp meno ir biznio, dažnai savaitgaliais paišau.“
Holivudo kasdienybė
Gyvenant Kalabase, kur, Ievos teigimu, slepiasi visos daug pasiekusios ir nusistovėjusios garsenybės, netikėti susitikimai tapo kasdienybe.
„Ateiname kavos atsigerti, sėdime, draugė sako: „Žiūrėk, čia Bruce Jenner – Kardashian tėvas arba Robertas Downey Jr. iš „Iron Man“ (liet. „Geležinis žmogus“) prieš pat eilėje stovi“. Su jais susiduri kiekvieną dieną. Kiek esu susidūrusi su įžymybėmis, kuo žmogus daugiau pasiekęs, tuo jis yra mandagesnis, mielesnis, draugiškesnis. Bent jau mano tokia patirtis“, – tikina Ieva.
Paklausta, kodėl pasirinko gyventi mažame miestelyje, aktorė atsakė, kad šiuo metu jai labiausiai reikia ramybės.
„Aš esu gyvenusi ir Čikagoje, tai nuostabus miestas, be galo draugiški žmonės. Iki šiol ten turiu labai daug draugų. Paskui gyvenau Beverli Hillse – kol buvau jauna patiko, nes aplinkui buvo visas veiksmas, atrankos, restoranai, buvo smagu. Tačiau su metais pasiilgsti ramybės, gamtos, pavargsti nuo mašinų, žmonių. Dabar, kai noriu nuvažiuoti į veiksmą, atsisėdu ir nuvažiuoju iki Los Andželo maždaug per 45 minutes, priklausomai nuo kamščių.
O Kalabasas, sakyčiau, yra kaip kaimelis, priemiestis. Čia ramu, automobilių nedaug, aplinkui yra Malibu nacionalinis parkas, per 15 minučių gali pasiekti vandenyną, aplinkui yra Santa Monikos kalnų juosta. Naktį girdime kojotus staugiant, netgi vienąsyk buvau pamačiusi „Mountain Lion“ (liet. kalnų liūtas, puma). Tikra gamta, kurioje siela atsigauna“, – teigia aktorė Ieva.
Šiame miestelyje Ieva su vyru gyvena jau apie devynerius metus. Jos vyras dirba muzikos prodiuseriu, todėl ji prisideda prie tinklalaidžių kūrimo garso studijoje ir užkadrinių įrašų darymo aktoriams. Iš žmonių, su kuriais ji dirbo, Ieva išskiria Davidą Duchovny, vaidinusį „X Failai“ ir „Nuodėmingoji Kalifornija“, taip pat garsų komiką Craigą Shoemakerį.
Tačiau Holivudo blizgesys kartais slepia kitą realybę, todėl aktorė nesigaili, kad gyvena priemiestyje:
„Tai gražus, tvarkingas miestas, tačiau kai nuvažiuoji, pavyzdžiui, į patį Holivudą, kur anksčiau įsivaizdavau, kad tos žvaigždės ant Holivudo gatvės yra simbolis švaros ir tvarkos, vėliau susidūriau su kita realybe – ten galima pamatyti benamių, žmonių, kurie miega gatvėje, ir iš tiesų ten nėra švaru.
Holivudo energija truputį skiriasi – nenoriu sakyti, kad ji yra depresinė, tačiau tikrai jautiesi kitaip, kai ten atvyksti. Visada, kai ten nuvažiuoju, laukiu nesulaukiu, kada grįšiu į šį ramų miestelį.“
Kalabasas, miestelis, kuriame gyvena Ieva, taip pat yra gaisrų epicentras, o ji pasidalijo savo patirtimi dėl šio nemalonaus reiškinio:
„Taip, čia gaisrai kyla labai dažnai. Vienas iš didžiausių įvyko 2018-aisiais – tada pusė Malibu sudegė. Mums teko evakuotis du kartus, nes dar neturėjome patirties, kaip elgtis tokiose situacijose. Iš pradžių persikėlėme iš Kalabaso į Malibu, bet vėjas pasisuko ir paaiškėjo, kad tai buvo klaida.
Paryčiais mus pažadino policija – liepė skubiai bėgti, nes viskas aplink liepsnojo. Tai buvo dvigubas šokas. Šiemet mūsų namai liko nesudegę, bet dėl dūmų tris savaites negalėjome grįžti – gyvenome įrašų studijoje. Deja, daugelis mūsų pažįstamų neteko savo namų, sudegė ir dvi muzikos įrašų studijos Malibu.“
Svajonės ir Lietuvos ilgesys
Nors ji ilgai gyvena JAV, Lietuva jai vis dar yra labai svarbi: „Paskutinį kartą Lietuvoje lankiausi kai šventėme močiutės 95-metį. Labai gražiai su visa šeima atšventėme. Po to su mamyte planavome pakeliauti po Maltą, bet svajonė taip ir neišsipildė – močiutė numirė, o po metų ir mamytė iškeliavo.
Iki šiol plyšta širdis ir sunku susitaikyti, kad daugiau jų niekada nebepamatysiu. Į Lietuvą planuoju važiuoti šiais metais. Lietuvoje ir Norvegijoje gyvena mano broliai ir jų vaikai, kuriuos labai myliu ir labai jų pasiilgau. Smagu ir kai broliai atvažiuoja pas mane į Kaliforniją.
Kai buvau Lietuvoje, mane brolis tempė per visus teatrus ir operas. Aš visą laiką prisimenu Lietuvos teatrą, čia tokio nesu mačiusi, pastatymas, teatro lygis.. Los Andžele tokį sunku surasti. Čia sunku surasti gerą teatrą, kad ir aktoriai vaidintų gerai, ir scenografija būtų gera, ir apranga, ir režisūra. Ir visą laiką, kai atvažiuodavau į Lietuvą, tiek idėjų pasisemdavau...“
Paklausta apie svajones, ji neslepia: „Svajonė buvo, kad bent jau viename epizode iš visų šitų garsių serialų suvaidinti, o dar būtų smagiau, kad ir visus metus epizoduose vaidinti. Svajoju būti dirbanti aktorė, o ne dirbanti atrankose. Taip pat norėčiau ir pastatyti savo filmą, nelabai didelio biudžeto, nepriklausomą.
Aišku, norėtųsi gauti vaidmenį ir Lietuvoje, aš dabar žiūriu tiek lietuviškų serialų, o kai išvažiavau, nieko buvo. Aš galvoju: „Wow, kaip pasikeitė viskas nuo to, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą.“
Tačiau I. Aleknaitė-Georges tikina, kad tikrai gyvena svajonių gyvenimą dėl to, kad gali siekti savo tikslų. Vis tik, ji priduria, kad nuostabumas yra pačiame procese, o ne pasiekus tam tikrą garsumą:
„Aš niekada gyvenime nesivaikiau garsumo ar garbės, man svarbesnis yra pats procesas, kad aš galiu sau leisti visą gyvenimą vaidinti, tapyti, režisuoti, būti su talentingais menininkais, bendraminčiais, kartu kurti kažką nuostabaus.
Mano gyvenimas teka tokia vaga ir tai yra labai didelis palaiminimas. Aš tikrai labai vertinu būtent pačią kelionę, o ne atvykimą iki tam tikros stotelės gyvenime, kadangi būna, kad atvyksti iki tam tikros stotelės, kažką pasieki ir visai nejauti to vaisiaus saldumo.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
