Tanatopraktiko profesijos pavadinimą tikriausiai girdėjo ne visi. Šių specialistų darbas iš tiesų neįprastas. Jie ruošia kūnus šarvojimui ir laidojimui: užsiima balzamavimu, grimavimu, o kartais įgyvendina ir neįprastus mirusiojo artimųjų prašymus.
Tanatopraktikas Remigijus taip pat tvarko po avarijų stipriai sudarkytus žmonių kūnus. Pagrindinė jo užduotis – paruošti kūną taip, kad artimiesiems liktų gražus prisiminimas.
Tanatopraktiku tapo atsitiktinai
Paklaustas, kodėl pasirinko tokią neįprastą profesiją, vyras nusijuokia ir atsako vienu žodžiu: „Netyčia“. Jis atvirauja, kad tai nebuvo jo svajonių darbas, tačiau dabar neįsivaizduoja savęs kitoje sferoje.
„Viskas prasidėjo labai netikėtai. Buvo krizė, o tuo metu dirbau statybose. Darbo trūko ir brolis kaip tik rado skelbimą, kad reikalingi tanatopraktikai.
Tada vėl buvo laikotarpis, kai jų nebereikėjo. Tačiau aš pusę metų bandžiau ten įsidarbinti. Mokiausi iš būsimo vadovo, rinkau informaciją, daug domėjausi. Ir per tą laiką supratau, kad tikrai noriu dirbti tanatopraktiku“, – pasakoja vyras.
„Visko įmanoma išmokti“, – atsako Remigijus, paklaustas, kokių žinių reikia norint dirbti šį darbą.
„Kai atėjau dirbti, mane apmokė. Kadangi daug domėjausi, turėjau gerą teorinių žinių bagažą. O praktika irgi sekėsi labai gerai, greit visko išmokau“, – džiaugiasi jis.
Tenka ir pasportuoti
Vis dėlto, vyras pabrėžia, kad vien žinių nepakanka. Tanatopratikas turi būti fiziškai ir emociškai stiprus.
„Kartais papuola lengvi kūnai, bet būna ir tokių, kad reikia ir pasportuoti. Taip pat turi būti psichologiškai pasiruošęs, nebijoti kraujo ar žiaurių vaizdų.
Šiame darbe iškart „atkristų“ tie, kurie neatsparūs kvapams. Nors žinau žmonių, ne tanatopraktikų, kurie irgi dirba panašioje srityje. Tačiau vis dar negali priprasti prie lavono kvapo“, – pasakoja Remigijus.
Aplinkinius šiurpinanti profesija
Mirtis dažniausiai yra viena tų temų, apie kurią žmonės vengia kalbėti. Todėl Remigijus neslepia, kad papasakojęs apie savo profesiją, sulaukia ir kreivų žvilgsnių. Tačiau palaikymo sulaukia iš artimųjų:
„Žmona iš pradžių klausė, kur aš čia lendu. Tačiau tiek ji, tiek mano tėvai reagavo pakankamai ramiai“.
Remigijus teigia, kad šis darbas jam niekada nekėlė pasišlykštėjimo ar baimės. Jis greit priprato prie darbo specifikos ir į mirtį pradėjo žiūrėti kaip į natūralų procesą.
„Pradėjus dirbti pasikeitė mano požiūris į mirtį. Dabar tai priimu kaip natūralų procesą. Netektis yra skaudi patirtis, kurią išgyvena kiekvienas. Tačiau kartais žmonės reaguoja per stipriai. Ir matai, kaip tas skausmas jiems kenkia“, – sako tanatopraktikas.
Tačiau vyras neslepia – net ir turint ilgametę patirtį, kai kurių žmonių išgyvenimai sukrečia.
„Sunkiausia būna, kai jauni tėvai ateina atsisveikinti su mirusiu naujagimiu. Neįmanoma apsakyti, kokį skausmą jie išgyvena“, – patirtimi dalijasi Remigijus.
Kas padaroma mirusio žmogaus kūnui?
„Kai laidotuvėse matome artimojo kūną, kas su juo būna padaryta?“ – paklausiu Remigijaus.
„Pirmiausiai, kai artimieji atveža mums kūną, mes jį apžiūrime. Įvertiname, kas iš to kūno būna likę, administracija pakalba su mirusiojo artimaisiais ir pasako, kokią paslaugą turėsime atlikti.
Jeigu kūnas geras, užtenka paprasčiausio rengimo, jeigu kas nors blogai, tai reikia balzamavimo. Balzamuoti reikia, jei teka kūno skysčiai ar kūnas mėlynuoja. Taip pat, kai po operacijų būna kažkas ne taip susiūta ir bėga kraujas“, – atsako jis.
Nėra sugadinęs kūno
Remigijus teigia, kad tvarkydamas mirusiojo kūną, niekada nėra jo „sugadinęs“. Tačiau balzamavimo metu gali iškilti nenumatytų keblumų, kurie apsunkina darbą.
„Jeigu reikia paprastai aprengti, tai nieko per daug nepridirbsi. Tačiau balzamuojant gali iškilti problemų, jeigu balzamavimo skystis nepatenka į kurią nors ertmę. Tada kūnas pilnai „neužsikonservuoja“. Gali prasidėti irimas, atsirasti nemalonus kvapas“, – sako Remigijus.
Specialisto teigimu, balzamavimas atliekamas ne visiems. Jo prireikia tada, kai kūnas problematiškas arba jį reikia išlaikyti ilgiau. Balzamavimo metu ištraukiami kūno skysčiai ir kraujagyslės vietoj kraujo užpildomos balzamavimo skysčiu.
Jeigu kūnas sveikas, jis nuprausiamas, tamponuojamos kūno ertmės, nosis ir burna. Tuomet kūnas nusausinamas, grimuojamas, aprengiamas ir guldomas į karstą.
Kūną surenka kaip dėlionę
Remigijaus darbo diena įprastai trunka 8 valandas. Dažniausiai mirusiojo palaikai sutvarkomi per 2 valandas. Tačiau pasitaiko atvejų, kai kūnas būna taip sudarkytas, kad jį tenka surinkti iš naujo.
„Jeigu reikia aprengti ir nugrimuoti, tai užtrunka apie 2 valandas. Tai pavyksta padaryti gana greitai, nes turime savo techniką. Balzamavimui skiriamos trys valandas. Bet čia irgi priklauso nuo to, koks kūnas. Jeigu žmogus sirgo ateroskleroze, tai nepraeis balzamuojamas skystis. Tuomet procedūra užtruks ilgiau.
Jeigu kūnas po avarijų, reikia atlikti restauraciją. Tai labai kruopštus darbas, kuriam neužtenka kelių valandų. Restauravimui naudojamas specialus vaškas.
Dažniausiai restauracijai artimieji duoda nuotraukas, kad kuo tiksliau atkurčiau veidą. Kartais jų ir neprireikia, nes automatiškai matau, kur yra kažkokie įtrūkimai“, – pasakoja Remigijus.
Tanatopraktikas atskleidžia, kad daugiausiai per dieną yra sutvarkęs 8 kūnus. Tačiau yra buvę atvejų, kai vieno kūno restauravimui reikėjo ir visos dienos.
„Vieną kartą kaukolę teko rinkti kaip dėlionę ir sujunginėti vielomis. Užtrukau visą dieną, sėdėjau ir po darbo valandų“, – pasakoja Remigijus.
Prašo vakarinių makiažų
Vienas pagrindinių akcentų yra kūno grimavimas, sako Remigijus. Dažniausiai grimu stengiamasi užmaskuoti kūno dėmes. Jis atkreipia dėmesį, kad tai skiriasi nuo paprasto makiažo. Tačiau svarbiausia, kad sukurtas įvaizdis būtų kuo natūralesnis.
Mirusiojo artimieji, atvykę apžiūrėti sutvarkyto kūno, gali paprašyti kai kuriuos bruožus paryškinti: paraudoninti skruostus, paryškinti lūpas ar antakius. Remigijus su šypsena veide prisimena atvejį, kai mirusiojo artimieji paprašė padaryti vakarinį makiažą.
„Mus mokė daryti tik „pomirtinį“ makiažą. Reikia, kad laidotuvių metu velionis atrodytų natūraliai. O vieną kartą klientai atnešė akių šešėlius ir paprašė padaryti vakarinį makiažą. Pasakė, ko maždaug norėtų, tai žiūrėjau „Youtube“ makiažo pamokas ir bandžiau padaryti. Galiausiai viskas pavyko. Klientams patiko“, – juokiasi tanatopraktikas.
Neįprasti artimųjų norai
Remigijaus teigimu, toks prašymas buvo nemenkas iššūkis. Anot jo, retai tenka išgirsti neįprastų pageidavimų. Tačiau vienas mirusiojo artimųjų noras Remigijui įsiminęs iki šiol.
„Jeigu ant veido būna plaukų, mes dažniausiai juos pašaliname. Viena moteris turėjo barzdą kaip vyro. Tai artimieji prašė tą barzdą palikti.
Gana retai, bet būna atvejų, kai prašo padaryti puošnią, pūstą šukuoseną. Karste ji tokia nebus. Neįmanoma to padaryti. Kartais atvažiuoja profesionalūs kirpėjai, bet ir jie nesusitvarko su mirusiojo plaukais, nes šie būna nepaklusnūs“, – sako specialistas.
Kūnas gali išsilaikyti ir mėnesį
Pasak specialisto, balzamuotas sveikas kūnas gali išsilaikyti savaitę. Tačiau kai kuriais atvejais galima prailginti „galiojimo“ laiką.
„Galima padaryti, kad kūnas išsilaikytų ir mėnesį. Tačiau mums dažniausiai to nereikia. Nebent velionio giminės gyvena užsienyje ir reikia, kad kūnas išsilaikytų savaitę ar mėnesį, kol jie grįš. Tuomet, net jei kūnas geras, reikia balzamavimo, kad jis nepradėtų irti“, – pasakoja Remigijus.
