Velionio artimieji ligoninėje gavo mirties liudijimą, kuriame surašytos visos ligos, kuriomis sirgo vyras, pasak gydytojų, šios ligos ir yra mirties priežastys, tačiau vienos tikslios priežasties – nėra.
Skubiai buvo nugabentas į Šiaulių ligoninę
Pasak Kristinos, artimieji iki šios dienos nežino, kas tiksliai nutiko tėčiui, ar dar buvo galima jį išgelbėti ir dėl ko užgeso jo gyvybė. Į šiuos klausimus atsakyta nebuvo, nes gydytojas į susitikimą neatvyko, o kiti gydytojai komentuoti atsisako.
„Su gydančiu gydytoju mums susiekti nepavyko, nes kai skambinau tėčio mirties dieną, jis buvo konferencijoje, o kita gydytoja atrėžė, jog komentuoti negali, nes jo nematė.
Mano tėtis prieš tai gulėjo Joniškio ligoninėje, viskas yra suvesta į sistemą, atsidarai kompiuterį – ir pasižiūri bei pakomentuoji situaciją“, – apmaudo neslepia velionio dukra.
Kristinos teigimu, vyras buvo atvežtas į Joniškio ligoninės priėmimo skyrių su šlapimtakių uždegimu. Taip pat jis turėjo problemų su širdimi, buvo įstatytas stimuliatorius ir vyras pradėjo geltonuoti.
Pasak Kristinos, jos tėtis dar buvo pajėgus vaikščioti, Joniškyje jam leido antibiotikus, kad sumažintų uždegimą, tačiau kai kraujo tyrimai uždegimo neberodė, jam pradėjo tinti kojos, gydytoja atliko visus tyrimus, dvi paras darė monitoringą bei stebėjo pacientą.
Vieną naktį vyro pulsas užkilo iki 150 kartų per minutę, todėl jis buvo nugabentas į Šiaulių ligoninę, pratęsti gydymo, tačiau po dviejų dienų jo gyvybė užgeso.
„Dieną prieš mirtį jis jau nieko nebematė. Atvažiavau vakare jo aplankyti, o ant spintelės buvo padėta pusė tabletės. Jis jau pat nebepasikėlė, buvo netekęs jėgų. Slaugytojos paklausiau, ar jam šią tabletę reikia išgerti, ji atrėžė, kad žinoma, jog reikia.
Tačiau kaip jam išgerti tabletę, jei jis jos net nemato? Jei nebūčiau atvažiavusi, jis jos net nebūtų išgėręs. Elementariausiai darbuotojai neatlieka savo darbo“, – piktinasi moteris.
Velionio daiktus atidavė šiukšlių maiše
Apie 2 valandą nakties, prieš mirtį vyras du kartus skambino Kristinai, tačiau jos telefono garsas buvo užtildytas, todėl į skambutį ji neatsiliepė. Po to jokių žinių apie tėtį ji nebesulaukė iki 9 valandos ryto, kai moteris sulaukė skambučio iš ligoninės personalo, kuris pranešė skaudžią žinią – tėčio gyvybė užgeso.
„Išgirdusi šią žinią nedelsdama nuvykau į ligoninę, atvažiavo ir mano sesuo. Abi tiesiog stovėjome koridoriuje, aplink mus vyko gyvenimas, važinėjo pacientai ir man vis galvoje kirbėjo klausimas: „O kodėl mano tėtis nebe gyvas?“
Vėliau pas mus atėjo slaugytoja ir paklausė: „O jums vakar daiktus atidavė?“ Sakau: „Ta prasme vakar? Juk vakar jis dar gyvas buvo, aš išvažiavau po 19 valandos ir palikau jį gyvą“.
Tuomet slaugytoja atnešė mums šiukšlių maišą, kuriame buvo sudėti mūsų tėčio daiktai ir tiesiog padėjo jį ant žemės.
Vienai slaugytojai mūsų pagailo, ji pakvietė skyriaus vedėją, kuri mus nusivedė į kabinetą, pilną darbuotojų. Įprastai tokie pokalbiai būna privatūs, prieš penkerius metus mirė mano mama, gydytoja labai gražiai pasikvietė, pasiūlė prisėsti, paklausė, ar nereikia pagalbos, kaip jaučiatės, o čia – parašą padėjai ir viso gero“, – siaubingo ryto detales prisimena Kristina.
Moteris supranta, kad tėčio jau niekas nebeprikels, tačiau ji norėtų, kad Šiaulių ligoninės darbuotojai išmoktų, kaip pranešti skaudžią žinią, kaip atiduoti velionio daiktus, kaip su jais bendrauti.
„Kai jį išvežė į Šiaulius, Joniškyje buvo likę tėčio daiktų, tačiau ten dirbantis personalas gražiai viską sudėjo į skirtingus maišelius, o čia viską iš spintelės sumetė ir atidavė. Aš suprantu gydytojus, jie dirba daug ir per kelias įstaigas, tačiau personalas tikrai galėtų laikytis elementaraus etiketo.
Aš esu pakankamai užgrūdintas žmogus, man nereikia, kad aplink mane tupinėtų ar šluostytų ašaras, tačiau kultūra turi būti. Ligoninės darbuotojai su mirtimi susitinka kiekvieną dieną, tačiau artimieji pirmą dieną būna labai pažeidžiami.
Dabar yra 21 amžius, mes kalbame apie duomenų apsaugą, apie žmonių savijautą, patys gydytojai transliuoja, kaip juos puola visokios instancijos, tačiau pažiūrėkit, kaip jūs elgiatės su velionio artimaisiais“, – mintimis dalinasi pašnekovė.
Moteris nori atsakymų
Kai miršta žmogus, artimiesiems norisi aiškumo, kas nutiko, tačiau Kristina šiuo metu gyvena nežinomybėje ir kiekvieną dieną apie tai galvoja. Artimiesiems gydytojai nepranešė, nei nuo ko gydė tėtį, nei kuo jį gydė.
Kristina palygino Šiaulių ligoninės darbą su Joniškio ligonine: Joniškyje yra nustatyta tvarka – nuo 11 iki 13 valandos artimieji gali paskambinti į gydytojų kabinetą ir jie suteikia visą reikalingą informaciją, kokius tyrimus daro, kaip jaučiasi pacientas.
„O kaip pasikalbėti su Šiauliuose dirbančiais gydytojais? Įeiti į ligoninę galima tik vakare, kai jų jau nebėra, prisiskambinti neišeina. Dabar vis galvoju – o gal dar tėtį būtų buvę galima išgelbėti, nuvežti į Kauno ar Vilniaus klinikas, nes Šiaulių ligoninė man pasitikėjimo nekelia“, – tikina moteris.
Paklausta apie tai, ar bandys toliau kovoti ir gauti reikiamą informaciją, moteris minutėlę patyli, tačiau atsako nežinanti:
„Po laidotuvių labai daug galvojau, gal pateikti klausimą raštu, tačiau šiuo metu jaučiasi didelė apatija. Ateina suvokimas, kas įvyko. Kai mobilizuojiesi, kai reikia organizuoti laidotuves, pranešti giminėms, tada nelabai giliesi į savo vidinę būseną.
Vėliau ateina liūdesys ir apatija, o dar kai yra neatsakytų klausimų... faktas, kad sustojo širdis, tačiau tai esmės nekeičia, gal galėjo ta širdis nesustoti? Noriu, kad man tiesiog pasakytų, kas nutiko, galbūt stimuliatorius nesuveikė, o gal kažkas kito? Neturiu atsakymų...“
Šiaulių ligoninė pateikė atsakymą
Naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į Šiaulių ligoninę dėl susiklosčiusios situacijos. Ligoninės direktorius Mindaugas Pauliukas raštu pateiktame atsakyme teigia, kad straipsnyje minimai moteriai reikia susisiekti su ligoninės personalu ir šie jai pateiks visą reikiamą informaciją.
„Užtikriname, kad Respublikinės Šiaulių ligoninės darbuotojai nuolat deda visas pastangas, kad išgelbėti kiekvieno gyvybę, o su pacientais ir jų artimaisiais elgiamasi pagarbiai. Esame atviri visuomenei, todėl į Jus besikreipusi moteris bet kada gali visais rūpimais klausimais sugrįžti į mūsų įstaigą ir jai asmeniškai bus atsakyta.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.23 straipsnio 1 dalimi, fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas, o informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu (po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai).
Todėl daugiau informacijos galėtume suteikti, jeigu Jūsų minimas asmuo pateiktų raštišką/pasirašytą sutikimą su tapatybės patvirtinimu, kurį galite atsiųsti el. paštu [email protected] arba pristatyti/atsiųsti į Respublikinės Šiaulių ligoninės Dokumentų valdymo ir klientų aptarnavimo skyrių, esantį V. Kudirkos g. 99, Šiauliuose. Primename, kad sutikime turėtų būti aiškiai nurodyta teikiamų duomenų apimtis.
Papildomai pažymime, kad informacija apie mirties priežastį yra nurodoma mirties liudijime, kuris, vadovaujantis ligoninėje galiojančiu „Darbuotojų atliekamų veiksmų mirus pacientui tvarkos aprašu“ išduodamas per 12 dienų. Be to, pažymime ir tai, kad ligoninės personalas maišus artimojo daiktams sudėti geranoriškai pasiūlo tik tuo atveju, jei pacientas ar jo artimieji neturi į ką sudėti velionio daiktų.
Atsakant į laiško dalį dėl kabinete buvusių kitų asmenų nurodome, kad visi darbuotojai žino, kad bet kokia su pacientais susijusi informacija yra konfidenciali, todėl Jūsų pašnekovės neturėtų bauginti faktas, kad gydytojų bendrame jų darbo kabinete buvo daugiau, neturėtų kelti nuostabos ar bauginti.
Visa tai įvertinus matyti, kad ligoninės personalas elgėsi pagarbiai ir profesionaliai. Vis dėlto, užjausdami artimuosius ir suprasdami jų skausmą dėl netekties, visada kviečiame ateiti ir kalbėtis“, – teigia M. Pauliukas.
