Alvidas Jancevičius
Dar nė penkiasdešimties neturėjusi Kristina Mažonienė nuo 1958-ųjų lapkričio dirbo Kauno konditerijos fabrike šokolado cecho darbininke. Netrukus tapo to paties cecho sandėlininke, vėliau – karamelės cecho svėrėja.
1967 metų kovo 22 dieną paskirta cukraus sandėlio sandėlininke.
Tai buvo sąžininga, darbšti, bet gana uždara moteris. 1948 metais slapta nuo tėvų ištekėjusi, šeimos laime džiaugėsi kiek daugiau nei pusmetį. Išsiskyrė.
Su didžiausia meile pasakodavo ji bendradarbėms apie vienintelį sūnų Vidmantą, kuris dirbo Kauno radijo gamykloje ir mokėsi vakarinėje mokykloje. Nors iš tikrųjų nebuvo jis toks jau teigiamas. Po to dvejus metus mokėsi šeštoje ir devintoje klasėse. Bėgdavo iš pamokų, susirado atsitiktinių draugų. Ir kuo toliau, tuo labiau tolo nuo motinos.
Laiškuose tik puldavo
Iš Vidmanto Mažono pasiaiškinimo Kauno miesto milicijos viršininkui: “Tėvas su motina negyvena nuo 1954 metų. Tėvas už spekuliaciją statybinėmis medžiagomis buvo nuteistas keturių metų laisvės atėmimu. (Pirmąjį kartą tėvas suimtas 1951 metų rudenį. Vėliau dirbo Prienų rajono vartotojų kooperatyve sandėlininku, o 1965 metais nuteistas. – A. J.).
Būdamas kalėjime, tėvas susitaikė su motina ir sutarė, kad po kalėjimo gyvens kartu. Aš su tuo irgi sutikau. Tėvas sakė, jei susitaikys su motina, parduos savo namo dalį ir nupirks man mašiną “Volga”. Tėvas laiškuose rašė, jog mokyčiausi vairuotojo specialybės...”
Jonas Mažonas – V. Mažono tėvas: “1964 metais mudu išsiskyrėm su žmona dokumentaliai. Paskutiniu laiku man žmona sakydavo, jog Vidmantas labai meluoja, ką nuperka jam, jis iškeičia su draugais. Aš Vidmantui parašiau iš kalėjimo apie trisdešimt laiškų, o jis man iš viso gal penkis ir visą laiką laiškuose puldavo...
Mes gyvename su kita moterimi nesusituokę. Turiu savo namą Garliavoje. Žmona buvo prašiusi Vidmantui sakyti, jeigu jis klausys, tai grįžęs parduosiu namą ir pirksiu jo vardu “Volgą”. Nors iš tikrųjų to daryti nė nesirengiau.”
Vidmantas Mažonas: “Motina kalbėjo jog žino kur paslėptos statybinės medžiagos – parketas. Žinau pas kokius žmones. Jinai žadėjo pranešti milicijai, o aš tėvą užstojau.”
1966 metų rudenį Kristina Mažonienė susipažino su Petru Galvonu, kuris kartais ateidavo, rašydavo laiškus. Vidmantas apie tai pranešė tėvui. Šis netikėjo, vadino melagiu. Pagaliau parašė, kad motina turinti teisę daryti ką norinti. Nuo tada ir prasidėjo tikrieji Vidmanto nesutarimai su motina.
1967 metų liepos mėnesį, lankydamasis Birštone, jis ėmė galvoti kaip motinos atsikratyti.
Vidmantas Mažonas: “Apie tai pasakiau draugui Kęstui Petravičiui ir jo paklausiau ar nebūtų geriau nužudyti motiną. Pastarasis mano planui pritarė, bet padėti įvykdyti žmogžudystę nesutiko sakydamas, jog bijo kraujo.”
Kęstas Petravičius: “Jis sakė, kad motina buvo padavusi pirkti mašinai pareiškimą. Kadangi jisai neklausydavo, tai atsiėmusi tą pareiškimą. Už tai Vidmantas pyko. Daug kartų Vidmantas prašė padėti nužudyti motiną, bet aš visa tai palaikiau juokais... Aš supratau, kad Vidmantui svarbiau už motiną buvo namas ir mašina.”
Pažintis su penkiolikamečiu
1967 metų liepos 24 dieną, pirmadienį, Kristina Mažonienė rado paliktą sūnaus raštelį: “Mama, aš išvažiuoju”. Kur išvažiuoja, neparašė.
...O Vidmantas tuo metu su keletu draugų autobusu jau vyko į Birštoną. Ten jie visi pernakvojo pas pažįstamą merginą. Rytojaus dieną kompanija atkeliavo į vieną Prienų rajono kaimą, kur neseniai Vidmantas buvo susipažinęs su penkiolikamečiu Albertu Kempėnu.
Jam patiko filmas „Spartakas”
Albertas Kempėnas augo gausioje šešių vaikų šeimoje. Buvo įstojęs į žemės ūkio technikumą, bet neilgai trukus metė. Mėgo modeliavimą, kariškus filmus. Kaip vėliau prisipažino teisme, labai jam patikę filmai “Niekas nenorėjo mirti”, “Spartakas”. Žavėjosi T. Dreizerio romanais...
Vieną vakarą tėvai griežtai subarė jį dėl svetimų žirnių skynimo. Albertas atrėžė: “Išeisiu iš namų”. Tėvas tarė: “Išeik”. Ir Albertas iš tiesų metė namus.
Vidurnaktį bevažinėdamas dviračiu prie autobusų stotelės jis pastebėjo du vyrus ir merginą, kurie laukė paskutiniojo autobuso. Kadangi šis jau buvo išvažiavęs, Albertas užkalbino trijulę. Norėjo kompaniją dar ir apnakvydinti namuose, tačiau tėvai nesutiko.
Taigi, antrąjį kartą Albertą Kempėną Vidmantas Mažonas sutiko jau kaip seną pažįstamą. Kartu pernakvojo ant šieno kažkieno daržinėje, visi kartu išgėrė keturis butelius vyno...
Albertas Kempėnas: “Prieš išvažiuodamas Vidmantas paprašė, kad aš važiuočiau su juo. Sakė, kad gyvensim gerai, yra dviejų aukštų namas, sodas, liks apie dešimt tūkstančių rublių. Jis sako, važiuojam, tik vieną reikalą padėk sutvarkyti. Jis prikalbino mane nužudyti jo motiną. Aš sutikau. Jis sakė, kad yra gera vieta, kur galima paslėpti lavoną.”
„Rengiausi nužudyti, bet galvojau, jog to nepadarysiu”
Liepos dvidešimt septintosios popiete vyrai atvyko į Kauną. Iki vidurnakčio klajojo po miestą. Ir tada Vidmantas pasakė naujajam pažįstamam, kad motiną žudysią šiąnakt...
Sugrįžę į Mažonų namus, išgėrė atsivežto iš Prienų vyno. Vidmantas, pasiėmęs motinos žadintuvą, nustatė jį antrai valandai nakties. Tačiau planas neišdegė, nes tiek pavargę ir išgėrę, jiedu žadintuvo čirškimo neišgirdo...
Išvakarėse Kristina Mažonienė bendradarbėms buvo davusi skaityti namie rastąjį laišką, kurį Vidmantas rengėsi siųsti tėvui į koloniją. Jame sūnus rašė, kad namie nelaimė – jau ketvirtą dieną motina dingusi be žinios...
Vidmantas Mažonas: “Laišką rengiausi išsiųsti po motinos nužudymo. Galvojau baigti vidurinę mokyklą ir stoti į institutą radijo techniką studijuoti. Norėjau susituokti, nesupratau, kad pirma reikia baigti mokyklą. Motinos man gaila, gailėjau tik nužudęs... Nors rengiausi motiną nužudyti, bet galvojau, jog neįvykdysiu žmogžudystės.”
Pasmaugė ir pakišo po lova
Liepos dvidešimt aštuntosios rytą K. Mažonienė rengėsi eiti į darbą. Užėjusi į sūnaus kambarį, rado abu vaikinus lovose. Pradėjo Vidmanto klausinėti, ką jis planuojąs daryti toliau, kas tas antrasis vaikinas. Vidmantas atrėžė motinai, kad su draugu išvažiuoją. K. Mažonienė liepė greičiau rengtis ir kraustytis iš namų, nes ji norinti užrakinti duris. Jeigu neišeisią, pakviesianti miliciją.
Vidmantas griebė motinai už gerklės ir pradėjo smaugti. Smaugė apie dešimt minučių, o Albertas tuo metu laikė ją už rankų. Po to abu pasikeitė vietomis.
Vidmantas Mažonas atsinešė iš spintos kaklaraištį ir, padaręs iš jo kilpą, užmovė motinai ant kaklo. Vėl abu smaugė.
Albertas Kempėnas: “Nužudę jo motiną, galvojom užnešti ant aukšto, bet mažai turėjom jėgos. Tada pakišom ją po lova. Norėjome pro langą nuleisti į sodą ir kur nors nuvežti. Jis (Vidmantas) paėmė kilimą, atnešė virvę, vielos. Lavoną suvyniojom į kilimą, nunešėm prie lango. Bet paskui apsigalvoję vėl pakišom po lova.”
„Su batu jai buvau atsistojęs ant kaklo”
Vidmantas Mažonas: “Pasiūliau Kempėnui inscenizuoti motinos pasikorimą ar nutempti ant geležinkelio. Kempėnas nesutiko ir pasakė, jog niekas nepatikės, nes kaklo nareliai sulaužyti, be to, kraujas netekėtų.
Pasmaugę motiną, nuvilkom chalatą, nes trukdė surišti, apatinuko nenuvilkom, gal tempiant į koridorių užsitraukė iki kaklo./.../ Jos laikrodį ir žiedą nuėmėm be jokio tikslo./.../ Kai motina nukrito nuo lovos, aš su batu jai netyčia buvau atsistojęs ant kaklo...”
A. Bakūnas: “Vidas daužė motinai į galvą kumštimi į tarpuakį ir į pakaušį, po to, pasiguldęs ant grindų, spardė ir minė jai kaklą kad neatsigautų./.../ Nurengė – galvojo sijonuką ir palaidinukę parduoti. Po to jis miegojo, o aš skaičiau knygą. Atsikėlęs jis aprodė daiktus, ieškojo pinigų, degtinės. Vido motinos tašėje radome piniginę su 53 rubliais. Jis ją pasiėmė.”
Atpažino aukos laikrodį
Tą liepos dvidešimt aštuntosios rytą kaip reta punktuali Kristina Mažonienė darbe nepasirodė. Ir tai jos bendradarbėms iš karto sukėlė įtarimą. Elena buvo sandėlininkė, turėjo raktus, be jos niekas negalėjo išduoti gamybai cukraus.
Apie vienuoliktą valandą į fabriką atėjusi K. Mažonienės kaimynė pasakė, kad grįžęs sūnus Vidmantas ir kad Kristina pareitų namo pažiūrėti ką jis ten daro. Įtarimas dar labiau sustiprėjo.
Bendradarbės nuvažiavo į Mažonų namus. Priebutyje jas pasitiko Vidmantas. Į moterų klausimą, kur motina, jis atsakė, kad namie nenakvojusi ir dabar, tikriausiai, jau darbe. Bet viena moterų ant staliuko pamatė K. Mažonienės laikrodį.
Albertas Kempėnas: “Atėjęs pas mane, Vidas pasakė, kad aš suruoščiau drabužių ir kitką, nes, turbūt, reikės bėgti. Liepė paimti žemėlapį.”
Kartu su Vidmantu moterys taksi nuvažiavo į šeštąjį milicijos poskyrį. Jau automobilyje į klausimą, kodėl trankosi ir nežiūri motinos, Vidmantas atrėžė, jog jam su motina po vienu stogu negyventi...
Albertas Kempėnas: “Vidas, grįžęs iš milicijos, pasakė, kad bėgsim į Lenkiją. Išėjęs į lauką, pamačiau kažkokias moteris – vieną Vidas vadino teta. Jis joms liepė paieškoti kambariuose, o mes nuėjom į netoli namų esančius krūmus. Po to jis liepė man nueiti prie upės ir laukti. Jis sakė važiuoja į miestą pasiskolinti pinigų ir tuojau grįš. Aš toje vietoje buvau iki to laiko, kol buvau sulaikytas.”
Bandė suklaidinti, bet mirties bausmės neišvengė
Ne pinigų skolintis į miestą išėjo Vidmantas Mažonas. Suvokdamas, kad motinos lavonas netrukus bus surastas, jis sukūrė naują planą. Nuėjo tiesiai į ketvirtąjį milicijos poskyrį ir papasakojo, kad jo motiną, Kristiną Mažonienę, nužudęs A. Kempėnas, kuris dabar slepiasi krūmuose prie upės.
Šios versijos V. Mažonas mėgino laikytis ir per tardymą, kaltę versdamas nepilnamečiui Albertui. Tačiau, vis dėlto, neginčijamų įrodymų priremtas, vėliau jau teisme pripažino: „Man pateiktas kaltinimas yra teisingas ir su juo sutinku.”
1967 metų gruodžio 18-20 dienomis Kaune įvyko LTSR Aukščiausiojo teismo kolegijos išvažiuojamasis posėdis. Abiejų nusikaltėlių kaltė buvo įrodyta.
Savo paskutiniąjame žodyje V. Mažonas kalbėjo: “Prašau teismo atsižvelgti į mano šeimos padėtį, kuri mane privedė prie moralinio smukimo, nepagalvojau apie pasekmes. Su motina gyvenau, nežinojau kas yra tėvas...
Motiną nužudžiau ne dėl pinigų, o dėl to, kad negalėjau su ja gyventi.”
Gruodžio 20-ąją apie pusę penkių dienos pirmininkaujantysis paskelbė nuosprendį. Aštuoniolikamečiui Vidmantui Mažonui paskirta išimtinė, mirties, bausmė sušaudant. Albertas Kempėnas, kaip nepilnametis, nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų.
1968 metų kovo penktąją nuosprendis V. Mažonui įvykdytas.
