Smogiant nulūžo kastuvo kotas
Tėvelio pasiilgęs atbėgo P. Vaškevičiaus sūnus. Tėvas atidavė jam parvežtuosius pusę kilogramo saldainių, užnešė į namus mieste nupirktą lovos čiužinį. Ir, nors žmona mėgino atkalbėti, su Jonu bei Algirdu Mikelioniais patraukė pas vestuvininkus. Ten atėję gėrė lauke, gėrė nemažai. Išvykus jaunamartės palydai, sugužėjo į namelio vidų, kur jau skambėjo daina ir vis garsesnės darėsi svečių kalbos. P. Vaškevičius, pamatęs prie stalo snaudžiantį kaimyną Albertą Bieliauską, ėmė prie jo kibti, kam šis kažkada piršęsis jo žmonai. A. Bieliauskas atrėžė: “O tu, Vaškevičiau, žmones žudai...” Ši frazė Petrą Vaškevičių nukėlė į tolimą bet atmintin įstrigusią 1951-ųjų rugpjūčio dieną...
...Tą sekmadienį Miroslave vyko Švento Baltramiejaus atlaidai. P. Vaškevičius pasigamino alaus, pasikvietė į svečius Petrą Mikelionį, A. Rugienį. Prieš vidurnaktį užsuko nuo stribų besislapstantis dvidešimt trejų Juozas Banevičius, gretimame kaime dirbęs kalviu. Tai buvo tylus, su niekuo nesipykstąs vaikinas. Jis prie stalo pasėdėjo neilgai, negėrė ir po vidurnakčio išėjo.
Netrukus likusieji vyrai pastebėjo, kad J. Banevičius nujojo jų arkliais. Puolė vytis. J. Banevičius pasuko į pievas, kur arkliai ėmė klimpti. Juos metęs, vaikinas įbėgo slėptis į krūmus.
Tačiau P. Vaškevičius pasivijo ir visa jėga smogė. J. Banevičius pargriuvo. Vėliau, po vienuolikos metų, tardytojo apklausiamas, Petras Mikelionis pasakos: “Vaškevičius Banevičių mušė žiauriai – nurovė nuo galvos plaukus. Aš mačiau Vaškevičiaus rankoje plaukus, kuriuos jis nusišluostė į žolę. Kada nustojo mušti rankomis, pradėjo spardyti jį kojomis į galvą ir kur papuolė.”
Parsivedęs arklius namo, Petras Vaškevičius su Petru Mikelioniu nutarė J. Banevičių nužudyti, nes jis galįs pranešti apie sumušimą.
Niekieno nepastebėti vyrai pasiėmė iš namų kastuvus ir grįžo atgal į mišką. J. Banevičius jau buvo nušliaužęs kiek toliau, sėdėjo prie griovio nuleidęs galvą. P. Mikelionis užsimojo ir kirto kastuvu vaikinui į galvą. J. Banevičius susmuko net neriktelėjęs. Trenkiant antrąjį kartą, nulūžo kastuvo kotas. Tada jau darbavosi P. Vaškevičius.
Čia pat, duobėje, vyrai užmuštąjį ir užkasė.
Petras Mikelionis: “Tempiant Banevičiaus lavoną prie duobės, Vaškevičius dar jį spardė kojomis. Kojomis spardė dar ir prie duobės.” Ėjo 1951-ųjų rugpjūtis.
Vos nuvirtusi ėmė spardyti
...Apie vidurnaktį neblaivus Albertas Bieliauskas susirengė į namus. Išeidamas atsisveikino su J. Braziulio motina, atsiprašė, jog atėjo nekviestas ir paprašė jaunikio tėvo Juozo Braziulio palydėti iki namų. Kieman išėjo ir bendrapavardis Algirdas Bieliauskas su Algirdu Mikelioniu. Pastarasis vėliau tardytojui kalbės: “Vaškevičius man liepė Bieliauską Albertą sumušti. Jeigu būtų kas kitas, tai vis vien būčiau mušęs jei Vaškevičius paprašytų.”
Takeliu per lauką pirmasis ėjo Algirdas Mikelionis, už jo Albertas Bieliauskas su Juozu Braziuliu. Už pastarųjų – Algirdas Bieliauskas. A. Mikelionis, paėmęs nuo dirvos akmenį, kirto juo Albertui Bieliauskui į galvą. Vos žmogus nuvirto, abu vyrai pradėjo jį spardyti. J. Braziulis pažino užpuolikus, bet, pamatęs, kas vyksta, parbėgo į namus ir atsigulė.
Prašė nesodinti į vieną lagerį
Dvidešimt šešerių metų, šešias klases baigęs, Algirdas Bieliauskas dirbo kolūkio traktorininku. Buvo nevedęs.
Algirdas Mikelionis – devyniolikos metų amžiaus, irgi nevedęs, įgijęs pradinį išsilavinimą, buvo tiesiog kolūkietis. Turėjo dar tris brolius ir seserį. Mokslas jam nuo mažens nesisekė. Sirgo, o pasveikęs į mokyklą eiti nebenorėjo. Motinos žodžiais, “atrodo, baigė šešias klases.”
Vyriausiasis kompanijoje buvo trisdešimt septynerių metų Petras Vaškevičius. Nors labai mėgdavęs išgerti, šeimoje buvo geras vaikams, jais rūpinosi. Augino keturis vaikus – jauniausiajai dukrai nusikaltimo padarymo metu tebuvo dveji metukai. Iki arešto P. Vaškevičius dirbo kolūkyje statybininku – mūrininku.
Jau suimtas savo pareiškime 1962 metų spalio pradžioje P. Vaškevičius rašė iki tol jokio nusikaltimo nepadaręs, prašė po teismo nesodinti jo į vieną lagerį su A. Mikelioniu, nes jo bijąs. Dar sakėsi jog norėtų pamatyti savo vaikus ir ligotą žmoną.
„Vis tiek būčiau kuo nors užmušęs”
...Sumušę Albertą Bieliauską, vyrai grįžo atgal pas Braziulius. Bet ten vestuvių puota jau baigėsi, svečiai skirstėsi. Trijulė kartu su prisijungusiu kaimynu išėjo pas jį dar paieškoti degtinės. Praėjo be sąmonės gulintį sumuštąjį Albertą Bieliauską, bet tamsoje jo nepastebėjo. Kaimyno žmona vyrams degtinės nebedavė, tad teko grįžti atgal.
Priėjus vietą, kur tebegulėjo sumuštasis, kažkuris iš trijulės prasitarė, kad reikėtų jį pribaigti. Ir kai paaiškėjo, jog Albertas Bieliauskas dar gyvas, Algirdas Mikelionis pasakė: “Tuojau bus nebegyvas.”
P. Vaškevičius iš dešinės kelnių kišenės išsiėmė lenktinį peilį ir padavė A. Mikelioniui. Vėliau šis pasakojo: “Jei Vaškevičius nebūtų atėjęs arba nebūtų davęs peilio, vis tiek būčiau kuo nors Albertą Bieliauską užmušęs – kad niekas nesužinotų, jog mes jį sumušėm.”
Peilis nebuvo surastas
Ir nė vienam iš tijulės nesuvirpėjo širdis, nekilo mintis sustabdyti šią nakties orgiją. Prisidengdami tamsa, jie tikėjosi likti nežinomi ir nenubausti.
Algirdas Mikelionis: “Priklaupiau ant Alberto Bieliausko šono, kaire ranka prispaudžiau jo galvą prie žemės ir su dešine ranka peiliu kirtau į Alberto Bieliausko kaklą. Po septynių ar aštuonių smūgių aš nutariau, kad Bieliauskas bus jau nebegyvas, todėl atsistojau ir ruošiausi į jo lietpaltį šluostytis nuo savo rankų kraują. Pamačiau, kad Albertas Bieliauskas atsivertė ant nugaros ir kelia galvą. Tuomet aš su rankomis Bieliauską Albertą vėl atverčiau ant šono, priklaupiau ir su peiliu, kiekvieną kartą jį patraukdamas į save, padariau dar keletą smūgių kaklo srityje./.../ Pjoviau kaip avį. Po to dūriau tris kartus į sėdynę – norėjau palikti įsmeigtą peilį.”
Algirdas Bieliauskas ir Petras Vaškevičius jau ėjo namų link. Algirdas Mikelionis pasišaukė A. Bieliauską ir abu nutempė lavoną per lauką į balą. Ten pat įmetė peilį, kuris, beje, taip ir nebuvo surastas. A. Mikelionis nusiplovė iškruvintas rankas. Ir vyrai išsiskyrė.
Dirbo geležinkelio darbininku
Albertas Bieliauskas su šešiasdešimt šešerių metų motina sudarė vieną šeimą. 1950 metais jis buvo vedęs, bet su žmona nesutarė ir 1959 metais išsiskyrė. Kartu su tėvu liko gyventi sūnus. Albertas buvo pagrindinis maitintojas, dirbo geležinkelio darbininku, už tai gaudamas šešiasdešimt devynių rublių atlyginimą, penkiolikos arų dirbamos žemės sklypą bei vieną hektarą pievos karvei išlaikyti. Motina turėjo dar trisdešimt arų.
Nužudytas ypatingai žiauriai
...Kitą rytą A. Mikelionis atėjo pas P. Vaškevičių tartis dėl tolimesnių veiksmų.
O pas Braziulius svečiai rinkosi atsipagirioti. Jaunojo motina, vesdama karves, pastebėjo ant kelio kraujo žymes. Nieko blogo neįtardama, užkasė. Vienas svečias, grįždamas namo, rado pamestą Alberto Bieliausko šaliką. Per rugius buvo matyti kažkas tempta, ant kelio kraujo žymės. O baloje gulėjo žmogus...
1962 metų spalio pirmąją 13 valandų 10 minučių Alytaus rajono milicijos skyriaus budintysis telefonu priėmė geležinkelio mechaniko Šulsko pranešimą, kad Laukinčių apylinkėje, apie 150 metrų nuo J. Braziulio sodybos, baloje aptiktas žmogaus lavonas.
Po dešimties minučių į įvykio vietą išvyko operatyvinė grupė, kuri nustatė, jog nužudytasis – to paties kaimo gyventojas Albertas Bieliauskas. Palyginti greitai išaiškintas ir įtariamųjų ratas.
Spalio antrąją Alytaus rajono prokuratūra dėl Alberto Bieliausko nužudymo iškėlė baudžiamąją bylą. O gruodžio trisdešimt pirmąją jau buvo patvirtinta kaltinamoji išvada.
Betiriant šį nusikaltimą, lapkričio pirmąją, Petras Vaškevičius prisipažino, kad 1951 metų rugsėjo pradžioje, Petro Mikelionio (teisiamojo Algirdo Mikelionio tėvo) įkalbėtas, nužudė Juozą Banevičių. Lapkričio keturioliktą dieną apklaustas P. Mikelionis detaliai papasakojo apie prieš vienuolika metų padarytąjį nusikaltimą. Atskirai su abiem vyrais atliktas parodymų patikrinimas vietoje, po to – J. Banevičiaus lavono ekshumacija. Vyko akistatos. Bet tai ir viskas. Be jokių paaiškinimų, šis epizodas inkriminuotas vienam P. Vaškevičiui. Jo kaimynas P. Mikelionis teisme tapo liudytoju – vėlgi detaliai iki smulkmenų prisiminė kaip abu su P. Vaškevičiumi kastuvais užkapojo žmogų. Ir kaltinamojoje išvadoje, ir vėliau nuosprendyje randi žodžius: “J. Banevičius buvo P. Mikelionio ir P. Vaškevičiaus nužudytas ypatingai žiauriu būdu.”
Tai kodėl nekelta baudžiamoji byla P. Mikelioniui?
Šiandien į šį klausimą jau vargiai beatsakysime lieka tik spėlioti.
LTSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegijos išvažiuojamasis posėdis 1963 metų vasario devynioliktą dieną vyko Alytuje. Valstybinis kaltintojas visiems trims teisiamiesiems pareikalavo skirti mirties bausmę. Teismas aukščiausiąją bausmę skyrė P. Vaškevičiui ir A. Mikelioniui. A. Bieliauskas buvo nuteistas laisvės atėmimu penkiolikai metų.
P. Vaškevičius kovo dvidešimt pirmąją sušaudytas. A. Mikelioniui LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas mirties bausmę pakeitė laisvės atėmimu penkiolikai metų.
1970 metų balandžio dvidešimt ketvirtąją LTSR Aukščiausiojo Teismo Prezidiumas, tenkindamas Teismo pirmininko A. Liko priežiūrinį protestą, sumažino A. Bieliauskui bausmės laiką iki dvylikos metų.
Alvidas JANCEVIČIUS
