Alvidas Jancevičius
Ši tragiška istorija atsitiko 1956 metų kovo aštuonioliktąją dabartiniame Mažeikių rajone.
...Šešiasdešimt trejų metų Agota Palekaitė kurį laiką gyveno kartu su dukters šeima. 1951 metais duktė už pusketvirto tūkstančio rublių (senais pinigais – A. J.) nusipirko sodybą, o motina liko gyventi senajame name, netoli saviškių. Turėjo audimo stakles, iš audimo ir gyveno.
Tą kovo aštuonioliktąją, sekmadienį, apie trečią valandą dienos, Agota su anūke Jane parėjo iš Vaičaičių bažnyčios. Anūkė dar užėjo į paštą, paėmė močiutei laišką nuo jos brolio iš Klaipėdos. Ties Petkaus sodybą abi išsiskyrė.
Kaimynas Vladas Butkus: “...Kaip beveik kiekvieną sekmadienį, taip ir tą vakarą atėjau pas Stepą Čepauską palošti kortomis. Atėjo dar Vitkus. Lošėm iki vienuoliktos valandos vakaro. Paskui kartu su Vitkum išėjom namo. Eidami pro Palekaitės sodybą, išgirdom lojant šunį. Petkaus šuo lodamas nubėgo link Palekaitės sodybos.”
Anūkė Janė Vitkutė: “Pirmadienio pavakare aš nuėjau aplankyti močiutės ir pirmiausiai pastebėjau, kad namo langai išimti ir padėti ant žemės. Apie tai pranešiau tėvui. Tėvas atbėgęs pro virtuvės langą pamatė gulinčią ant žemės Agotą Palekaitę...”
Santaupos „juodai dienai”
Steponas Kisielius buvo gimęs 1937 metais Skuodo rajone. Turėjo du brolius ir seserį. Tėvas po karo dirbo apylinkės Tarybos pirmininku. 1946 metais jį ir žmoną nušovė partizanai. Po tėvų mirties Steponas iki 1953 metų gyveno pas brolį Bronių. Kitas brolis, Juozas, išėjo gyventi pas tėvo seserį Petrauskienę, o sesuo Barbora pradėjo Kaune dirbti tarnaite pas vieną mokytoją. Vėliau Steponas, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėdamas, per trejus metus pakeitė dešimt šeimininkų.
Steponas Kisielius: “Gyvendamas pas žmones, dirbau už maistą. Kai kur man pasiūdavo už darbą drabužius, kai kur gaudavau pinigų. Pavyzdžiui, apie keturis mėnesius gyvenau pas Anę Jončaitę. Tai ji nupirko man batus, pasiuvo kostiumą, davė miežių ir kviečių. Iš Vitkaus už šešis mėnesius gavau du šimtus penkiasdešimt rublių. 1956 metų kovo šeštą dieną pradėjau dirbti pas Martyną Lukauską, gaudavau iš jo po septyniasdešimt rublių per mėnesį.”
Vėliau Eugenija Šivienė, pas kurią Steponas gyveno apie penkis mėnesius, tardytojui papasakojo apie nežinia iš kur pas jį atsiradusį seną dviratį, lietpaltį. Kitas darbdavys, Juozas Petrauskas, teigė, jog, Kisieliui pas juos gyvenant, dingusios iš namų 325 rublių obligacijos. Vėliau jas suradę Stepono švarko kišenėje. Bet tai buvo vėliau. O tą sekmadienį, kovo aštuonioliktąją, Steponas Kisielius nedirbo. Apsirengęs pilku sportiniu kostiumu, pasiėmęs šimtą rublių, užsuko jis aplankyti jau minėtojo Juozo Petrausko. Petrauskų šeimyna buvo namie, seną pažįstamą pavalgydino.
Paskui vyrukas atėjo pas tetą, pasiėmė iš jos pasakų knygą “Stebuklingosios uogos” – kaip pats vėliau sakėsi, užėjęs specialiai, kad laikas greičiau praeitų...
Steponas Kisielius: “Ylakių bufete nusipirkau 250 gramų degtinės ir išėjau Ylakių – Sedos vieškeliu Sedos link. 1955 metais, kai gyvenau pas Petkų, iš jo esu girdėjęs, kad Palekaitė bagota, todėl jau seniai galvojau ją apiplėšti. Eidamas išgėriau degtinę...”
Agota Palekaitė nebuvo turtuolė. Kaip visi tokio amžiaus žmonės, ji kažkiek laikė susitaupiusi “juodai dienai”. Buvo žadėjusi dukrai duoti namo remontui tūkstantį rublių. O vos prieš keletą dienų kaimynui Petkui už devynis šimtus rublių pardavė keturiasdešimt du kilogramus svėrusią kiaulę... „Nebuvau mušęs, tai nežinojau, kad galima užmušti”
Steponas Kisielius: “... Priėjau prie durų, pastovėjau. Priėjau prie pirmo nuo durų lango. Su koja spyriau į langą ir išmušiau. Išėmiau dvigubus rėmus ir padėjau ant sniego šalia namo. Po to per langą įšokau į vidų ir pradėjau šaukti, kad puola vilkai. Bijojau, kad Palekaitė kokiu nors daiktu nesumuštų. Ėjau per langą todėl, kad norėjau greičiau įeiti, o be to bijojau per duris eiti. Į mano šauksmą iš kito kambario apatiniais baltiniais išbėgo Palekaitė. Aš tuomet sugriebiau ją už nugaros ir pareikalavau pinigų. Palekaitė pasakė, kad eitumėm kartu ir nuvedė į kambarį, kur stovėjo skrynia. Po to iš skrynios išėmė pinigus.
Pinigus įsidėjau į kišenę ir grįžau atgal į virtuvę, kur pro išimtą langą norėjau išlipti. Kai lipau ant stalo, tai Palekaitė sugriebė mane už drabužių. Aš pamaniau, kad ji mane atpažino ir išsigandau, kad parvertusi neatimtų pinigų, taip pat kad nepradėtų šaukti pagalbos. Tuomet pagriebiau ir parverčiau Palekaitę šalia stalo. Viena ranka laikiau prispaudęs prie žemės o su antra ėmiau nuo stalo butelius ir mušiau per galvą. Sumušiau du ar tris butelius.”
Agotą Palekaitę labai kamavo sąnarių skausmai ir tuose buteliuose ji laikė vaistus, kuriais kas vakarą trindavo skaudamas vietas.
Steponas Kisielius: “Ji pradžioje aimanavo, vaitojo, paskui nutilo. Kadangi niekada nebuvau mušęs, tai nežinojau, kad galima užmušti. Iššokau per langą ir nubėgau kelio link. Namo į Kervių kaimą grįžau apie pirmą - antrą valandą nakties. Kitą rytą suskaičiavau daržinėje pinigus. Buvo lygiai du tūkstančiai rublių...” Sudėtingas tyrimas
...Janės Vitkutės pakviesti, prie namo atėjo Agotos Palekaitės žentas su kaimynu Vladu Butkumi ir iškart pamatė išimtus lango rėmus. Žentas, pro virtuvės langą išvydęs gulinčią uošvę, dar paklausė ar gyva. Atsakymo nebuvo. Tada nubėgo pas kaimyną Čepauską, iš jo – į raštinę.
Kaimynas Stasys Čepauskas: “...Apie šeštą valandą vakaro atbėgo Vitkus ir pasakė, kad senoji užmušta. Skambino į Sedos miliciją, bet, kadangi buvo po šeštos valandos, ten nieko nerado. Tada brigadininko pavaduotojas Genys pats nuvažiavo į Sedą. Milicininkai jam pasakė, kad šiandien jau vėlu, atvažiuos rytoj iš ryto...”
Vyrai sulipo per langą vidun. Palekaitės galva buvo kruvina, greta gulėjo parversta kaladė, aplink mėtėsi stiklo šukės. Spintos stalčiai buvo atidaryti, skrynioje įkištas raktas. Kitoje skrynelėje rado du šimtus o kailiniuose – dar keturiasdešimt rublių.
Antradienį iš ryto, kaip buvo žadėjusi, atvažiavo milicija. Iš tiesų, nepavydėtiną “operatyvumą” pademonstravo tada pareigūnai. Kokių įrodymų tikėjosi jie rasti praėjus pusantros paros po nužudymo, kai troba jau buvo pakankamai pripėduota ir rankenos nučiupinėtos kriminalistikoje nesigaudančių vyrų? Bet, matyt, tai buvo įprastinė to meto praktika, todėl ji nieko nestebino.
Kovo dvidešimt pirmą dieną Mažeikių rajono prokuratūros tardytojas Virvičius iškėlė baudžiamąją bylą dėl Agotos Palekaitės lavono suradimo fakto. O po mėnesio su trupučiu priėmė nutarimą tą bylą nutraukti, nenustačius, kas Palekaitę nužudė... Tokį savo pavaldinio veiksmą palaimino ir Mažeikių rajono prokuroras. Tiesa, po penkių mėnesių LTSR prokuratūros tardymo skyriaus prokuroras V. Korotenka nutarimą panaikins. Spalio šešioliktąją baudžiamoji byla bus atnaujinta. Tačiau tai jau bus kur kas sudėtingesnė byla su naujais nežinomaisiais ir naujomis aukomis...
Norėjo įstoti į vairuotojų kursus
...Balandžio mėnesį Steponas Kisielius susirengė į Panevėžį, į vairuotojų kursus. Buvusio darbdavio Juozo Petrausko žmona davė kelionei keturiasdešimt rublių. Tačiau netrukus J. Petrauskas sutiko Steponą Sedoje – išgėrusį, gerai apsirengusį, su nauju lagaminu. Į kursus sakėsi neįstojęs, tačiau gyrėsi turįs pavalgyti ir išgerti, daugiau dirbti nebereikėsią. Iš kišenės išsitraukė saują banknotų. Kaip gerokai vėliau, jau sulaikytas, tardytojui pasakojo Steponas, už kursus reikėjo mokėti nemenką sumą – tūkstantį rublių. Jis pinigų pagailėjęs nors su savimi turėjo pasiėmęs tuos du nužudytosios Agotos Palekaitės tūkstančius ir dar devyniasdešimt savo rublių.
Martynas Lukauskas: “Praėjus savaitei po Panevėžio, Kisielius išvažiavo į Latviją, į Vainiodą. Grįžo tos pačios dienos vakare, bet ne pėsčias, o nauju dviračiu. Sakėsi, uždirbęs pinigų statybose. Kalbėjo, kad dar turįs daug pinigų, pirksiąs kostiumą. Ir anksčiau iš šokių grįždavo išgėręs, girdavosi pragėręs po keturiasdešimt rublių. Tuomet Kisielius pasidarė man įtartinas ir atleidau jį. Steponas išvyko pas savo brolį Bronių...”
Steponas Kisielius: “Kartą brolis paklausė manęs, iš kur aš esu gavęs pinigų. Aš tuomet papasakojau, kad užmušiau Palekaitę. Brolis man pasakė, kad niekam apie tai nepasakočiau ir prašė paskolinti pinigų. Paskolinau šimtą penkiasdešimt rublių. Kai dar dirbau pas Lukauską, tai brolis buvo atėjęs padėti pjauti malkų. Jis sakė, kad žino gerą vietą, kur galima būtų apiplėšti. Sakė, kad tie žmonės pardavė karvę ir paršiukus, turi apie septynis tūkstančius rublių. Sakė, apsirengsim kaip ponai... Brolis man visą laiką kalbėjo, kad eitumėm užmušti žmones ir atimtumėm pinigus. Aš vis nesutikau. Bet vieną kartą su Bronium išgėrėm pusę litro naminės degtinės. Truputį gėrė ir brolio žmona, taip pat žmonos motina. Prie išgėrimo mes su broliu susitarėm eiti į Latviją apiplėšti žmones. Apie tai girdėjo brolio žmona ir žmonos motina...”
Persikėlė gyventi į Latviją
Bronius Kisielius buvo gimęs 1928 metais. 1947 metais vedė vienmetę Eugeniją. Nuo 1950 metų ketverius metus tarnavo Tarybinėje Armijoje, grįžęs dirbo kolūkyje. Augino šešerių metų dukrą ir vienerių metų sūnų. 1956 metų lapkričio mėnesį Eugenija ir Bronius Kisieliai išsikėlė gyventi į Latviją. Jų name liko gyventi Eugenijos motina.
Įsiveržė į kambarį, kuriame buvo dvi moterys
Steponas Kisielius: “...Buvo birželio septinta diena. Aš pasiėmiau lininę virvę. Brolis pasiėmė iš savo prūdo vokišką šautuvą “Mauzer”. Buvo vien geležinis šautuvas, nes medžio nebuvo. Po to iš stogo ištraukė šovinius. Name Bronius patikrino šautuvą – atidarė sklepo duris ir šovė į sklepą. Mėgino šauti ir miške. Mudu išėjom į Latviją. Nuo namų nuėjom apie šešis kilometrus. Smarkiai lijo, buvo stipri perkūnija. Pakeliui dar išgėrėm naminės. Priėjom prie nedidelio namo. Vienam kambaryje degė žibalinė lempa. Brolis iš rytų pusės išdaužė langą ir kažką pasakė rusiškai. Paskui per tą langą įšoko į vidų ir liepė man lipti į vidų. Kambaryje buvo dvi moterys – senesnė ir jaunesnė. Jaunesnė laikė rankose mažą vaiką...”
1955 metų rugsėjo mėnesį dvidešimt penkerių metų Juris Galdinas susituokė su Inta Vilkerta, iki tol gyvenusia Liepojoje. 1956 metų kovo ketvirtąją jiems gimė sūnus, todėl balandžio pabaigoje Inta atvažiavo pagyventi pas savo motiną į Priekulės rajono Kivilių kaimą. Sūnui tada ėjo vos ketvirtas mėnuo.
„Reikėjo labiau jas primušti, tada būtų atidavusios pinigus”
...Moterys sėdėjo ant lovų. Bronius Steponui liepė surišti virve senajai moteriškei rankas, bet šis atsisakė. Tada rankas surišo pats Bronius, prieš tai iš moters paėmęs 740 rublių. Antrajai moteriai rankų nerišo Po to pradėjo reikalauti atiduoti daiktus. Ir, nelaukdamas atsakymo, pats iš spintos ėmė krautis į maišą drabužius.
Steponas Kisielius: “...Šautuvą laikė brolis, o man liepė saugoti tuos žmones. Aš turėjau pasiėmęs pagalį ir laikiau rankose. Vėliau išmečiau jį krūmeliuose. Prieš išeinant, Bronius pasakė, kad tuos žmones nepaliks gyvus o nušaus. Aš dar sakiau, kad nešautų. Bet brolis pirmiausia šovė du šūvius į jaunąją moteriškę – į galvą ir į krūtinę. Po to šovė du šūvius į senąją moteriškę.
Lauke prie namo stovėjo moteriškas žalios spalvos dviratis. Ant jo susidėjom maišus su daiktais ir nuėjom namo. Grįžom jau auštant. Atsikėlė brolio žmona ir motina. Brolis papasakojo iš kur daiktai...”
Regina Kisielienė – Broniaus Kisielio žmona: “Aš žinojau, pas kokias moteris eis Kisieliai. Grįžę vyrai pradėjo pasakoti, kad apiplėšė Vilkertų šeimą ir užmušė dvi moteriškes. Pasakiau, kam reikėjo žudyti, reikėjo tik pinigus paimti... Tą vakarą, kai parnešė drabužius, tai mes truputį apžiūrėjo juos...”
Apžiūrėjusi parneštuosius daiktus, Kisielių šeimyna ėmėsi juos slėpti. Drabužius maišuose nunešė į krūmelius, kur jie išbuvo apie porą savaičių. Dviratį vyrai įstūmė į prūdą. Vėliau daiktai buvo atnešti į namus ir sudėti antrajame aukšte į skrynią. Ant aukšto parkeliavo ir iš prūdo ištrauktas dviratis, kurio detales Bronius Kisielius pritaikė savo dviračiui.
Dar po kiek laiko šeimyna grobį užkasė netoli namų. Po poros savaičių broliai drabužius išsikasė ir sukabino spintoje. Tai buvo suknelė, paltai, apatiniai baltiniai, megztiniai, įvairios medžiagos. Steponas iš vogtų daiktų pasiėmė tik keturis metrus juodos pamušalinės medžiagos, apatines kelnes bei marškinius.
Steponas Kisielius: “...Aš vėliau sakiau broliui, kad reikėjo tas latves moteris labiau primušti, tada jos būtų atidavusios visus pinigus. Mes po nušovimo radom pas jas dar tūkstantį rublių... Kadangi niekas mūsų neieškojo, apsiraminau. Brolis kalbėjo, kad drabužius sudeginęs, o dviračio rėmą sulaužęs ir įmetęs į prūdą...”
Tačiau Steponas Kisielius labai klydo. Kaip jau minėta, LTSR prokuratūros reikalavimu spalio šešioliktąją buvo atnaujinta baudžiamoji byla dėl Agotos Palekaitės nužudymo. Pamažu siaurėjo įtariamųjų ratas, kol, pagaliau, lapkričio penkioliktąją Steponas Kisielius suimtas. Pradžioje jis mėgino aiškinti pinigų gavęs iš brolio Juozo, kuris, išeidamas į Tarybinę Armiją, esą, pardavęs motociklą. Tačiau motociklas tebestovėjo tetos Stefos Petrauskienės namo kieme...
Ir tada Steponas parašė: “Būdamas Panevėžyje, vaikščiojau po krautuves. Vienoje drabužių parduotuvėje aš ištraukiau moteriai pinigus – 2000 rublių. Užėjau į kitą krautuvę, kur nusipirkau čemodaną, kaklaraištį, baltinius, batus ir lietpaltį. Iš tų pinigų dar pirkau dviratį ir kostiumą, 800 rublių pragėriau ir dabar neturiu pinigų.”
Į tardytojo paklausimą Panevėžio miesto milicijos skyriaus viršininkas atsakė, kad Stepono Kisieliaus nurodytoji diena buvo pirmadienis, o tą dieną Panevėžio pramoninių prekių parduotuvės nedirba – poilsio diena. Be to, per visus 1956 – uosius metus jokių pareiškimų dėl dviejų tūkstančių rublių vagystės parduotuvėje negauta.
Pagaliau, dar po dviejų dienų, ant tardytojo stalo gulė nuoširdus įtariamojo prisipažinimas: “Aš, Kisielius Steponas, girtame stovyje užmušau Vitkienę (Palekaitę) su tikslu pasipelnyti ir atėmiau 2000 rublių. Prašau atsižvelgti į mano nuoširdų prisipažinimą ir skirti man atitinkamą bausmę.”
Broliams paskirta griežčiausia bausmė
Betiriant šį nusikaltimą, ėmė ryškėti ir Vilkertų nužudymo aplinkybės. Lapkričio mėnesį Bronius Kisielius, kaip žinia, išsikėlė gyventi į Latviją, o senajame name liko gyventi jo uošvė. Po atliktos kratos bei Stepono Kisieliaus parodymų patikrinimo vietoje, Bronius irgi buvo suimtas. Jis teigė jokio nusikaltimo nepadaręs, visą kaltę vertė broliui.
Bet netrukus rūsyje buvo surasta kulka, iššauta tikrinant šautuvą prieš kelionę į Latviją, surastos ir pakeistosios dviračio dalys.
1957 metų sausio penkioliktą – šešioliktą dienomis Šiauliuose vyko LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegijos posėdis. Paskutiniajame žodyje Bronius Kisielius prašė teismo skirti didžiausią bausmę dirbti anglių kasyklose, tik neskirti mirties bausmės. Regina Kisielienė kalbėjo: “Prašau teismo mane išteisinti, nes aš kolūky atidirbau savo bausmę...”
Tačiau kolegijos nuosprendis buvo labai griežtas. Broliams Steponui ir Broniui Kisieliams paskirta mirties bausmė sušaudant, o Reginai Kisielienei – laisvės atėmimas penkiolikai metai. Be globos likusius vaikus teismas nutarė atiduoti į kūdikių ir vaikų namus. Po mėnesio, vasario devynioliktąją, broliams nuosprendis įvykdytas.
