Alvidas Jancevičius
1963 metų balandžio dvidešimt aštuntosios vakare netikėtai užsiliepsnojo Raseinių rajono gyventojo Viktoro Paltanavičiaus namo stogas.
Subėgę kaimynai nešė laukan įvairius daiktus, ilgai ieškojo kopėčių, vėliau, jomis pasilypėję, pylė vandenį palėpėn. Ugnį užgesinus, greta dūmtraukio, pasimatė sudegusios sodybos šeimininkės Onos Paltanavičienės lavonas...
Klausinėjo ar ir galva sudegusi
Iš kaimyno Juozo Puodžiūno parodymų: “Aš niekuomet nemačiau tokio keisto gaisro, kad degtų stogas iš vidaus. ...Paltanavičius stovėjo persigandęs kieme ir nieko nedarė. Gaisro metu pripuoliau prie jo: “Kaip žadėjai, taip ir padarei...” Paltanavičius nieko neatsakė, tik verkšleno, jog be reikalo jį įtariąs. Nors, kai buvo surastas lavonas, pradėjo klausinėti ar ir galva sudegusi.”
Kitas kaimynas negyvenamajame namo gale pamatė degančią benzino talpą.
Greta stovėjo apdegusios kopėčios.
Kaimynams Viktoras Palanavičius sakėsi rūkęs mėsą, be to labai prikūrenęs kepdamas duoną, tai galėję ir užsidegti. Tačiau jokios mėsos palėpėje nesimatė, o šalta krosnies sienelė kambaryje nerodė jokių kūrenimo žymių.
Vėliau specialistai techninės ekspertizės akte parašys: “Degant tik namo stogui, Onos Paltanavičienės lavonas smarkiai apdegti negalėjo. Jis turėjo būti apipiltas lengvai užsidegančiu skysčiu.”
Nužudytoji laukėsi ketvirtojo vaiko
Trisdešimt septynerių metų Viktoras Paltanavičius gimė kumečio šeimoje. Be jo, šeimoje dar augo brolis ir trys seserys. Prieš karą tėvai turėjo tris hektarus žemės. Visi vaikai tarnavo pas ūkininkus.
Dirbo Raseinių rajone vieno tarybinio ūkio kalviu. Prieš dešimt metų už bulvių vagystę buvo nuteistas šešeriems metams nelaisvės, tačiau kalėjo tik vienerius metus.
1955 metais vedė ketveriais metais už save jaunesnę, iš valstiečių šeimos kilusią, Onutę. Po vedybų gyveno žmonos tėviškėje, kur išmoko ir kalvio amato. Viktoras Paltanavičius: “Su žmona sugyvenome labai gerai, man su ja pyktis neteko, o aš, kaip jos vyras, jos niekada neskriaudžiau.”
Paltanavičių šeima susilaukė trijų vaikų. Po gaisro Viktoras pareiškė jų atsisakąs (“Kur aš dabar pasidėsiu su jais”), prašė uošvių vaikus paimti.
Kaip vėliau paaiškėjo, sudegusi žmona laukėsi ketvirtojo kūdikio...
Tačiau kaimas V. Paltanavičių laikė nesugyvenamu, grubiu, atšiauriu žmogumi. 1960 metais jis išvarė iš namų savo motiną, kurios ir vėliau nepalikdavo ramybėje – atėjęs koliodavosi, mušdavo.
Tuo tarpu, Ona Paltanavičienė, kaimynų liudijimu, buvusi lėta, “niekuomet nieko negalėjo pasakyti ant vyro”. Ji visuomet vyrą užstodavo. Pasak kaimynų, Paltanavičienė guosdavosi, kad vyras turįs kažkokią moteriškę...
Mylimoji iš Šiluvos
1962 metų rudenį V. Paltanavičius apie tris savaites gydėsi ligoninėje. Čia ir susipažino su ištekėjusia, du vaikus auginusia, sanitare Stase M., kuri nupirkdavo jam cigarečių.
Prisiminimui abu apsikeitė nuotraukomis. Vėliau, vyrui namuose radus V. Paltanavičiaus nuotrauką, Stasė ją sudegino.
V. Paltanavičius savo santykių su Stase M. nė negalvojo slėpti. Dažnai žiūrėdavo į jos nuotrauką ir verkdavo. Giminėms kalbėjo Šiluvoje turįs moterį, todėl mesiąs šeimą.
Ir iš tiesų, Šiluvoje Viktoras pradėjo lankytis gana dažnai, susitikinėdavo su Stase gatvėje arba parduotuvėse. Stasė M.: “Aš supratau, kad jis man neabejingas. Pradėjo Šiluvoje sklisti kalbos kad aš draugauju su Paltanavičium. Įsimylėjusi jo nebuvau. Eidavau susitikti kaip su pažįstamu. Susitikinėti su Paltanavičium mane privertė susiklosčiusios šeimos sąlygos. Mano vyras žiaurus, tankiai mane muša. Niekur su manim neidavo. Apie meilę Paltanavičius man nekalbėdavo, tačiau mačiau, kad simpatizuoja”.
Iš kaimyno Juozo Mitkaus parodymų: “1963 metų balandžio mėnesį buvau nuvykęs pas Viktorą Paltanavičių. Jo paties namuose nebuvo, suradau tik žmoną. Pokalbio metu Paltanavičienė pasiskundė, kad vyras žada ją nužudyti ir sudeginti namą, kadangi ji prieštarauja jo draugystei su moterimi Šiluvoje.”
Kaimynė Stasė Montvydienė: “Vežiau dviračiu bulves į namus. Paskui ėjo du vyriškiai, kurie tarpusavyje kalbėjo: “Sudegė troba, boba ir suk ją perkūnai.” Tuos žodžius pakartojo penkis kartus. Atsigręžusi pamačiau V. Paltanavičių ir sugėdijau. V. Paltanavičius pasisveikino ir dar kartą tuos žodžius pakartojo.”
Pamiršo vaikus
1963 metų balandžio dvidešimt aštuntoji buvo sekmadienis. Onutė Paltanavičienė dviračiu išvažiavo į kaimyninius miestelius apsipirkti.
Viktoras Paltanavičius: “Grįžęs radau žmoną parėjusią, prisipirkusią įvairių smulkmenų, visai nereikalingų drabužių vaikams. Pasidarė labai skaudu, aš sunkiai dirbu. Norėjau nuvažiuoti į Kauną pirkti miltų, reikėjo pinigų apdirbti arams, o ji išleido visai nereikalingiems daiktams. Man labai skaudėjo širdį, kad esu toks nelaimingas ir turiu tokią netvarkingą žmoną.
Žmona virė vakarienę. Kavos išvirė, gyvuliams bulvių virė. Užlipau ant aukšto, atsipjoviau lašinukų pavalgiau.”
Dar dieną Onutė buvo prašiusi vyro sutvarkyti tvarte kiaulės gardą, todėl Viktoras ėmėsi darbo. O čia žmona atėjo šerti kiaulių.
Viktoras Paltanavičius: “Tvarte aš pasakiau, kad ji visą dieną kažkur važinėjanti, o nežiūrinti namų. Tada aš ją užgavau sakydamas gal aborto važiavo daryti. Žmona rankoje turėjo kibirą, su kuriuo užsimojo man. Tada aš pasikarščiavau - kai turėjau rankoje kirvį, tai su kirvio penčia ir daviau jai per galvą. Ji krito negyva. /.../ Kadangi tokį darbą padariau pirmą kartą gyvenime, tai išsigandau. Užėjo man į galvą tokia mintis kad reikia nunešti lavoną ant aukšto ir padegti...”
Visiškai pasimetęs atėjo Viktoras į kambarį. Vaikai miegojo. Šešiametė duktė: “Per miegą girdėjau kaip tėvelis ieškojo pinigų virtuvės stalčiuje, spintoje. Pinigų nerado. Kai paklausiau kur mamytė, tėtė atsakė, kad mama nuėjo pas savo seserį.”
Aštuonmetis sūnus: “Tėvelis sakė eina ant aukšto paimti mėsos. Paskui mačiau mėsą balėjoj, kuri stovėjo daržinėj”.
Jau temstant paėmė Paltanavičius žmonos lavoną, užnešė palėpėn ir paguldė šalia dūmtraukio. Pats nulipo žemyn, iš kamaros išnešė lašinius, iš bakelio į puodelį prisipylė benzino ir apšlakstė namo pastogę. Pro langą į kamarą įmetė kopėčias ir brūkštelėjo degtuką...
Viktoras Paltanavičius: “Prieš padegdamas namą, vaikų iš kambario neišvedžiau. Kad jie yra namuose, aš pamiršau. /.../ Vaikus išnešė kaimynai. Sakė, vieną vaiką išnešęs ir aš, tačiau to nepamenu. Kai vaikus nešė, sakiau jiems, kad mama išėjusi pas gimines. Nenorėjau sakyti, kad mama dega...”
Ekshumacija sužlugdė visas viltis
V. Paltanavičius, praėjus keturioms dienoms po gaisro, buvo sulaikytas, o gegužės šeštąją suimtas. Per pirmąsias apklausas jis vengė kalbėti tiesą, mėgino įrodinėti, kad, nuo mėsos rūkyklos užsidegus namui, gesinę jį kartu su žmona. Nubėgęs dar atnešti vandens, o tuo metu ugnis apėmusi visą stogą, ir žmonai jau nekuo padėti negalėjęs.
Tačiau gegužės šeštą dieną atlikta O. Paltanavičienės lavono ekshumacija sužlugdė visas Viktoro viltis. Gegužės devintąją jis prisipažino ką padaręs.
1963 metų rugpjūčio dvidešimt aštuntą dieną LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija paskyrė Viktorui Paltanavičiui išimtinę – mirties – bausmę sušaudant.
Nuosprendis įvykdytas spalio penkioliktąją.
Daugiau skaitykite: Mirtininkai (I): kriminalas be politikos
