...Visų jų amžius skirtingas. Biografijos nevienodos. Šiame pasaulyje jie niekada nebuvo susitikę. Jų jau seniai nebėra mūsų tarpe. Jų padarytieji nusikaltimai – vienas už kitą žiauresni. Ir visus juos vienija bendras vardas – mirtininkai...
Mirtininkai pakeistais vardais?
Šių istorijų herojų vardai ir pavardės pakeisti, kiek įmanoma, pakeisti vietovių bei organizacijų pavadinimai. Nes, esu tikras, yra dar gyvų ir aukų, ir nusikaltėlių artimųjų, kuriems senų, skaudžių faktų priminimas gali sukelti labai nemalonių emocijų. Tačiau tai ne grožinė literatūra, kur veikėjai gimsta ir miršta autoriaus valia. Tos keliolika istorijų Lietuvoje, deja, buvo iš tikrųjų, nors nuo aprašomųjų įvykių ir praėjo dešimtys metų.
Jie – mirtininkai, šaltakraujai kriminaliniai nusikaltėliai, kuriems jau nebegalėjo padėti jokios kitos poveikio priemonės ir, kaip atpildas, skirta išimtinė, mirties, bausmė sušaudant. Pavartę LTSR Aukščiausiojo teismo (tik jis galėjo skirti mirties bausmę) archyvus, tokių tragedijų rastume dešimtis. Ir kiekvienoje jų – beprasmės aukos, neišmatuojamas skausmas, kraujas ir ašaros. Kartu, tokiais pat skaičiais skaičiuojamos ir jų aukos. Norime to ar nenorime, bet tai taip pat mūsų šalies istorija.
1962 metų balandžio antrą dieną buvo sušaudyti penki žmonės, 1963 metų liepos tryliktąją – trys. Dažniausiai tą pačią dieną „operacija“ būdavo atliekama dviems – trims nuteistiesiems. O štai 1962 metų lapkričio mėnesį nuosprendžius vykdžiusiems asmenims teko pasidarbuoti iš peties: to mėnesio ketvirtą ir dvidešimt pirmą dienomis buvo sušaudyta net po devynis nuteistuosius mirties bausme kriminalinius nusikaltėlius. Žiauri statistika, ką ir kalbėti.
Ne vienam skaitytojui gal pasirodys per griežti kai kurie tuometinio LTSR Aukščiausiojo teismo nuosprendžiai, neadekvačios padarytiesiems nusikaltimams bausmės. Betgi teisė – tai irgi laikmečio veidrodis. Juo labiau, kad aprašomuoju periodu mirti buvo nuteista daugybė niekuo dėtų, nekaltų mūsų krašto žmonių – vadinamųjų politinių nusikaltėlių. Vien todėl, jog mėgino kovoti už tai, kas taip natūralu – už laisvę. Tačiau šį kartą kalba ne apie juos.
Per televiziją, laikraščių puslapiuose kasdien matome šiurpių istorijų, neretai žiaurumu lenkiančių ano meto tragedijas. Skirtumas tas, kad baisiausi šiandienos nusikaltėliai jau gali nesibaiminti dėl savo gyvybės, nes jiems didžiausia leidžiama skirti bausmė – įkalinimas iki gyvos galvos. Nors kažin ar tai lengviau – gyventi sustojusiame laike, gyventi dieną naktį griežtai saugomam, viliantis o gal kada nors kas nors... Šiandien tokių asmenų dešimtys - monotoniškai stumiančių ilgas, dažniausiai, jaunas, dienas, visus ateities planus siejančių su kalėjimo kamera bei, dešimt metų atbuvus, su šalies Prezidentu – gal pasigailės, gal suteiks malonę... Gal atsiras viltis, tegu nedidelė, kaip saulės spindulys pro grotuotą langą...
Šie rašiniai nepretenduoja į kriminologinę analizę ar, juo labiau, kokius nors apibendrinimus. Per daugiau nei trisdešimt žurnalistinės praktikos metų spaudoje, televizijoje man teko daugybę kartų bendrauti su paties įvairiausio plauko ir rango nusikaltėliais. Mačiau besikabinančius į gyvenimą ir vis giliau prarajon smengančius, kalbinau kišenvagius ir žudikus, dvidešimtmečius ir pensininkus. Retas jų pripažindavo savo kaltę, dauguma jautėsi nuteisti nekaltai. Greičiausiai, ne vieną tokį rastume ir tarp šiandienos įkalintųjų iki gyvos galvos. Tegu tai bus jų sąžinės reikalas, juo labiau, kad beveik visos tos istorijos, baudžiamosios bylos plačiai nušviečiamos žiniasklaidoje, o nusikaltėliai populiarumu neretai varžosi su garsiausiais visuomenės veikėjais. Visa tai – naujausiųjų mūsų šalies laikų tyrinėjimai. Tačiau aprašytųjų istorijų herojai apie mirties bausmės panaikinimą negalėjo net
Dviračio pėdsakai ir kraujo lašai
1963 metų rugpjūčio septynioliktosios rytą Pasvalio miesto pakraštyje, apie 160 metrų nuo Panevėžio – Biržų kelio, išdžiūvusioje duobėje, buvo rastas kruvinas žmogaus lavonas.
Atvykę milicijos ir prokuratūros pareigūnai už keliolikos metrų nuo lavono pastebėjo dviračio ratų žymes ir dėmes, panašias į kraują. Operatyvinė grupė ėmė sekti dviračio bei kraujo lašų pėdsakais, kurie atvedė į vieną tuometės Vyšnių gatvės namą. Jame, kaip netrukus paaiškėjo, gyveno Petras Kuzmickas su šeima.
Petras Kuzmickas buvo gimęs 1926 metais. Pusantrų metų dirbo Lietuvos žemės ūkio technikos susivienijimo Pasvalio rajono skyriuje. Iki tol dar buvo darbavęsis Pasvalio vartotojų kooperatyve, bet už lentų grobimą iš sandėlio pažemintas pareigose. Buvo didelis mėgėjas išgerti o išgėręs triukšmauti. Turėjo tris vaikus.
1957 metais teistas pataisos darbais darbovietėje šešiems mėnesiams, o 1958 metais už jau minėtąją lentų vagystę – vieneriems metams laisvės atėmimo.
...Tamsios kraujo dėmės ir dviračio ratų pėdsakai nuo namo vartelių vedė toliau cementuotu takeliu į sandėliuką. Jame prie durų stovėjo vyriškas dviratis, ant kurio stipinų irgi buvo žymu tamsiai rudos spalvos dėmės. Prie sienos gulėjo dviejų metrų ilgio pagalys su tokiomis pat dėmėmis. Sandėliuke nebuvo grindų, tad matėsi šviežiai supurenta žemė. Ir čia, net patiems pareigūnams nesitikint, trylikametė namo šeimininko duktė Angelė paėmė nuo staliaus įrankiais apkrauto stalo plaktuką ir pasakė mačiusi kaip jos tėvelis vakar apie trečią valandą dienos šiuo plaktuku sandėliuke užmušė žmogų...
Anksčiau dirbo organuose
Tą penktadienį, rugpjūčio šešioliktąją, Kostas Lukauskas į Pasvalio turgų atvežė parduoti obuolių. Čia susitiko seną pažįstamą Povilą Giriūną, kuris pakvietė išgerti, sakydamas žinąs kur gauti alaus. Ir nusivedė pas Kuzmickus.
Kostas Lukauskas: “Aš Kuzmicką iš matymo pažinojau, nes jis dirbo liaudies gynėju bei milicijoj.”
Povilas Giriūnas paprašė Stasės Kuzmickienės parduoti alaus. Ši atnešė du ąsočius.
...Kadangi tą dieną lijo, Petras Kuzmickas su bendradarbiais nedirbo, o geležinkelio stoties bufete gėrė alų, paskui vyną. Apie pirmą valandą dienos grįžo namo pietų. Radęs besivaišinančius vyrus, jų pakviestas prisėdo. Kiek pabuvęs, K. Lukauskas išėjo, kviesdamas kartu eiti ir P. Giriūną. Tačiau pastarasis liko.
Stasė Kuzmickienė: “Vyrui kalbantis su nepažįstamuoju (P. Giriūnu), šis pradėjo sakyti mano vyrą atpažįstąs – sakė jog mano vyras išvežęs jį į Sibirą. Sakė, vyras jau yra pasikeitęs, uniformos nenešioja. Kuzmickas prašė praeities neminėti, nes jis dirbdamas organuose tik vykdė įstatymą.”
Išgėręs stvėrė plaktuką
Povilas Giriūnas prieš antrąjį pasaulinį karą turėjo dvidešimt penkis hektarus žemės. 1949 metais su žmona ir trimis vaikais buvo ištremtas į Irkutską. Po dešimties metų, palikęs šeimą, vienas grįžo Lietuvon.
Iš kolūkio pirmininko Juozo Bertulio pasirašytos charakteristikos: “Povilas Giriūnas buvo sąžiningas ir stropus, dirbo kolūkio sargu. Gyveno kontoroje, kur jam buvo duotas kambarėlis. Gyveno labai kukliai, išgerdavo nedaug.”
Kaip vėliau paaiškėjo, Povilas Giriūnas turėjo susitaupęs šešis šimtus dvidešimt penkis rublius. Tiems laikams tai buvo nemenki pinigai.
Stasė Kuzmickienė nuėjo į kitą kambarį migdyti mažojo sūnaus. Vyrai gi liko kalbėtis, o netrukus išėjo į kiemą.
Petras Kuzmickas: “Giriūnas pradėjo klausinėti kokiu pjūklu aš pjaunu malkas, ar neturiu vienarankio pjūklo. Užėjo į sandėliuką ir sako: “Mano piela buvo kaip tavo. Kai mane vežė į Sibirą, skrebai paėmė mano tokią pielą. Bet ir tu buvai skrebas...”
Nieko negalvodamas, nes buvau išgėręs, čiupau plaktuką ir sušėriau jam į galvą du kartus. Jis nukrito. Labai išsigandau. Užmečiau ant galvos maišą ir ant kojų paltuką.”
Tuo metu iš tualeto grįžo duktė Angelė. Ji pro atdaras sandėliuko duris pamatė gulintį ką tik kambaryje buvusį dėdę, kurio galva buvo kruvina, o pats jis gulėjo nejudėdamas.
Angelė Kuzmickaitė: “Tėvelis stovėjo prie to dėdės ir rankoje laikė kruviną plaktuką, kurį įdėjo į ten buvusią dėžę. Mane tėvelis matė, bet nieko nesakė.”
Po kurio laiko kambarin sugrįžęs Petras paaiškino, kad sandėliuke paklojęs Giriūnui vietą miegoti ir vėl išėjo. Daug kartų grįžo trobon, vis tikrindamas ką šeima veikia.
Apsivilkęs lietpaltį, pasiėmė kubilą ir pripylė vandens. Atėjęs į kambarį užsirūkė, vis žvalgydamasis sandėliuko pusėn. Išeidamas kaskart aiškino, kad Giriūnas miega sandėliuke. S. Kuzmickienei paklausus, ko jis vis laksto į tą sandėliuką jeigu žmogus miega, Petras taip agresyviai pažiūrėjo į žmoną, kad ši išsigandusi iškart nutilo.
Petras Kuzmickas tikrindamas apėjo visus kambarius ir, išėmęs iš kišenės, ištiesė žmonai pinigų.
Stasė Kuzmickienė: “Aš neėmiau sakydama, kad supratau, iš kur jis tuos pinigus paėmė... Jis pasakė šiandien gavęs avansą ir padavė pinigus mažesniam vaikui trejų metų žaisti.”
Petras Kuzmickas: “Pažiūrėjau kad Giriūnas negyvas ir nutariau pažiūrėti į Giriūno kišenes ar ten nėra kokio ginklo. Ginklo neradau, dokumentų jokių taip pat nepastebėjau, tačiau vidinėje švarko kišenėje radau pinigų – du banknotus po dvidešimt penkis rublius, vieną trijų ir vieną vieno rublio banknotą.”
Iš darbo grįžo per vasaros atostogas krovėju įsidarbinęs sūnus Vladukas. Mažasis brolis parodė jam pinigus ir pasakė, kad tėtė užmušė dėdę ir gavo pinigų.
Petras Kuzmickas, pinigus atėmęs, įkišo juos į spintoje kabojusio sūnaus Vladuko švarko kišenę. Ten pinigai vėliau ir buvo surasti.
Stasė Kuzmickienė mėgino Vladui papasakoti kas čia namie atsitiko, bet tėvas įsakmiai liepė nutilti. Tada namiškiai ėmė pašnibždomis tartis kaip pranešti apie atsitikimą milicijai. Sugalvojo, kad eis nusipirkti duonos. Bet Petras žvilgterėjo į spintelę – duonos dar buvo, todėl niekur eiti neleido.
Apie devintą vakaro P. Kuzmickas nenusirengęs prigulė. Su drabužiais atsigulė ir motina bei vaikai.
Prieš vidurnaktį Vladukas trumpam snustelėjusį tėvą pažadino, kad leistų atsigulti greta – mat jie miegodavo kartu. Tėvas pakilęs išėjo į kiemą.
Stasė Kuzmickienė: “Kieme pasigirdo barškesiai. Girdėjau dviračio padangų pūtimo garsus, dviračio bildesį.”
Angelė Kuzmickaitė: “Tėvelis rišo tą užmuštą žmogų su virve prie dviračio, po to dviratį su pririštu žmogum išsivedė ir nustūmė plento pusėn. Žmogus buvo uždėtas ant dviračio štangos.”
Apie antrą valandą nakties Petras Kuzmickas sugrįžo. Pastatė į vietą dviratį. Nemiegantiems namiškiams paaiškino lydėjęs “senį” Giriūną. Lyg niekur nieko, nusirengė ir atsigulė.
Stasė Kuzmickienė: “Anksti rytą atsikėlė, ir vėl prie sandėliuko buvo girdėti bruzdesys. Ką vyras ten veikė, nemačiau nes labai norėjau miego.”
Petras Kuzmickas: “Penktą valandą išėjau į darbą. Atsikėlęs pamačiau kad kieme kraujas pasilikęs. Ploviau vandeniu.”
Tačiau nepavyko P. Kuzmickui paslėpti nusikaltimo. Jo kaltės įrodymų buvo likę daugiau negu galima buvo tikėtis. Ir vis dėlto, pradžioje Petras mėgino teigti tardytojui nieko apie jokį nužudymą nežinąs. Pinigus susitaupęs naujam dviračiui pirkti. Iš kur namie atsiradusi Povilo Giriūno kepurė, iš kur kraujas ant dviračio stipinų, pasakyti negalįs. Ir tik po akistatos su žmona P. Kuzmickas nebeatlaikė ir papasakojo tardytojui, o vėliau teismui, visą teisybę.
Tėvas posėdį stebėjo neblaivus
LTSR Aukščiausiojo teismo kolegija šią bylą nagrinėjo 1964 metų sausio dvidešimt ketvirtą – dvidešimt penktą dienomis Panevėžyje.
Petro Kuzmicko tėvas į teismo posėdį atėjo neblaivus, pradėjo rėkauti, kelti triukšmą, todėl buvo pašalintas iš teismo salės.
Teismas atmetė Povilo Giriūno brolio Vinco civilinį ieškinį padengti laidojimo išlaidas, kadangi nužudytąjį savo lėšomis palaidojo kolūkis.
Petras Kuzmickas buvo nuteistas mirties bausme sušaudant. Bausmė įvykdyta balandžio tryliktą dieną. O po beveik pustrečių metų KGB Biržų skyriaus įgaliotinis gavo P. Kuzmicko tėvo pareiškimą: “Mano tikras sūnus savanoriškai, man pritariant, kaip Tarybinis aktyvistas, įstojo į MVD saugumo skyrių Liaudies gynėju, dalyvavo daugelyje operacijų prieš miškinius banditus dėl jų likvidavimo. /.../
1. Jam betarnaujant sulig jo iniciatyvos buvo suimtas buvęs miškinis banditas Giriūnas, kuris buvo nubaustas, vėliau jis grįžo atlikęs bausmę, nuėjo pas mano sūnų į namus, susiginčijo pasekmei ko mano sūnus buvęs Tarybinis pareigūnas, banditą Giriūną nužudė, už ką jį LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija /.../nubaudė mirties bausme.
2. Aš jo tėvas senukas turiu 77 metus amžiaus ir nesitikiu, kad jį galėjo sušaudyti, nes aš kaltas, kad sūnų Petrą prikalbėjau stoti Liaudies gynėju, visgi jis daug nuveikė atstatant viešąją tvarką nesigailėdamas savo gyvybės /.../. Jeigu jis gyvas, tai prašau jį paleisti į laisvę, o jeigu jam įvykdė bausmę, tai prašau pranešti man kur jis palaidotas, aš nuvažiuosiu jį išsikasiu ir palaidosiu Liaudies gynėjų kapinėse.”
Panašaus turinio laiškas kiek anksčiau atkeliavo ir į LTSR Aukščiausiąjį teismą. Tačiau tai buvo vien kriminalinė byla. Be jokios politikos.
ALVIDAS JANCEVIČIUS
