Tyrimai rodo, kad iš prigimties lieknų, manekenių apimtis atitinkančių, moterų tėra 1–2 procentai. Tačiau apsidairę aplinkui, bent jau Lietuvoje, tokių merginų ar moterų išvysime kur kas daugiau. Tad nenuostabu, kad dažnai įtartinai spėliojame apie tokio lieknumo priežastis ir kainą, nes etalonų kulto apsemtame pasaulyje istorijų apie dietų nualintus kūnus girdime vis daugiau, o sergančiųjų bulimija ar anoreksija skaičiai tampa vis grėsmingesni.
Kaip išvengti kraštutinumų, kurie gali baigtis mirtimi? Apie tai kalbamės su Valgymo sutrikimų centro psichologe Irina Lisauskaite.
Centras įsikūrė dar 2001 m. Ar per tą laiką pasikeitė požiūris į šias ligas būtent mūsų šalyje?
Manau, kad apie valgymo sutrikimus Lietuvoje kalbama vis daugiau ir pateikiama tiksli, išsami informacija, skatinama kreiptis į specialistus. Į nervinę anoreksiją ir bulimiją vis rečiau žiūrima kaip į užgaidas, dėmesio siekimą ar valios problemas bei pripažįstama, kad tai rimti, gydymo reikalaujantys, sutrikimai. Galbūt todėl merginos ir moterys išdrįsta ieškoti pagalbos ir kreiptis į mūsų centrą.
Kokie pirmieji šios ligos požymiai ir kada reiktų sunerimti bei kreiptis pagalbos?
- Požymių gali būti labai įvairių, bet dažniausias – nepasitenkinimas savo svoriu ir figūra. Moterys ir merginos ima laikytis dietų, dažnai kritikuoja savo pačių išvaizdą, kartoja frazę „man reikėtų numesti svorio“. Kai akivaizdžiai lieknutė ar net per liekna mergina įsitikinusi, kad ji stora – tai jau gali būti rimtas grėsmės ženklas. Mergina pradeda pernelyg intensyviai ar net alinančiai sportuoti, nepaisydama nuovargio, susižeidimų, oro sąlygų. Dažnai atsisako kartu papietauti arba nuolat teisinasi, kad „aš jau pavalgiusi, aš nealkana“. Taip pat apie galimus valgymo sutrikimus gali liudyti atsiradęs prislėgtumas, nuolatinis susierzinimas, nerimas, atsiribojimas nuo draugų ir mėgstamos veiklos – tarsi pamažu atsitraukiama nuo įprastinio gyvenimo.
Nuo ko pradedate gydymą, kai žmogus kreipiasi į jūsų centrą?
Valgymo sutrikimų gydymas – tai ilgas ir sunkus procesas, susidedantis iš daugybės žingsnelių. Gydant valgymo sutrikimus, pacientės mokomos naujų valgymo įgūdžių, priimti savo kūną tokį, koks jis yra, su psichologais sprendžiamos asmeninės bei santykių su kitais žmonėmis problemos. Gydymasis visada prasideda nuo reguliaraus valgymo, kuris mažai sveriančioms merginoms padeda priaugti kilogramų, o nuo persivalgymo kenčiančioms padeda išvengti nekontroliuojamų persivalgymų.
Ar įmanoma be gydytojų pagalbos pasveikti nuo šių ligų?
Dažnai be specialistų pagalbos sunku savarankiškai pasveikti. Ypač, kai sutrikimas trunka ne vienerius metus, o penkis ir daugiau metų. Svarbu nedelsti ir nelaukti tikintis, kad savaime pagerės ar įvyks stebuklas. Kuo ilgiau sutrikimas nepripažįstamas, tuo rimtesne problema tampa, tuo sunkiau padėti sergančiajam. Anoreksija gali kelti grėsmę gyvybei, todėl svarbu, kad sergantysis kuo greičiau apsilankytų pas gydytoją.
Gal galėtumėte pasakyti, kiek per metus Lietuvoje miršta žmonių nuo valgymo sutrikimų?
Mirštamumo nuo valgymo sutrikimų statistikos Lietuvoje nėra. Tačiau nervinė anoreksija yra didžiausio mirtingumo psichiatrinis sutrikimas tarp jaunų merginų ir moterų. Įvairūs tyrimai pateikia skirtingus skaičius, tačiau apie 5–20 proc. sergančiųjų anoreksija miršta, dažniausiai dėl išsekimo sukeltų somatinių komplikacijų, kai sutrinka širdies ar kitų organų veikla. Mirties nuo nervinės anoreksijos atvejų yra žinoma ir mūsų šalyje.
Ar valgymo sutrikimų ligos dažniausiai pasitaiko tarp paauglių merginų? O galbūt į jus yra kreipęsi ir vaikinų?
Susirgti gali bet kas. Tiek vyrai, tiek moterys, tiek jaunos mergaitės, tiek vyresnės merginos nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties ar profesijos. Sergantiesiems dažniausiai būdingas perfekcionizmas – tobulumo siekimas. Keliami aukšti reikalavimai bei tikslai visose gyvenimo srityse – darbe, moksle. Galiausiai tai paliečia ir kūną: pradedama siekti idealaus svorio. Ne išimtis ir vyrai. Moterys siekia moteriškumo standartų, o vyrai stengiasi atitikti vyriškumo standartus, nori raumeningo, atletiško kūno. Dažnai tai pasireiškia intensyviu, alinančiu sportavimu. Nors apie vyrus kalbama daug mažiau, jie rečiau kreipiasi į specialistus, tačiau jie yra lygiai taip pat pažeidžiami. Vyrams gal labiau būdingi emociniai, naktiniai persivalgymai. Valgymo sutrikimais gali sirgti ir vyresnio amžiaus moterys, tačiau dažnai tai slepiama po tokiais pasakymais, kaip „aš prisilaikau, prisižiūriu“. Valgymo sutrikimais gali susirgti ir 7–8 metų mergaitės, jau gebančios abstrakčiai mąstyti, savaip suprantančios gėrio, lieknumo ir grožio sąvokas – ypač, jei šeimoje yra pabrėžiama išvaizdos, svorio svarba, laikomasi dietų.
Turbūt neneigsite, kad valgymo sutrikimo ligos glaudžiai susijusios su kitomis psichinėmis ligomis?
Nervinė anoreksija ir bulimija yra rimtos paauglių ir jaunų moterų problemos – pirmiausia psichologinės. Už valgymo sutrikimų visada slepiasi žemas savęs vertinimas, bejėgiškumo, neefektyvumo jausmas, pokyčių baimė, chaoso ir vienišumo jausmai, santykių problemos, baimė būti savarankiškai.
Polinkis į depresiją ir nepasitikėjimą savimi gali didinti riziką susirgti anoreksija ar bulimija ir atvirkščiai – depresija gali būti ir valgymo sutrikimų pasekmė. Valgymo sutrikimais sergančias merginas dažnai lydi nuolatinis nerimas ir prislėgtumas, apatija, tuštumos jausmas, nenoras užsiimti mėgstama veikla, susitikti su draugais. Nuolat persekioja didžiulė baimė priaugti svorio, nes su kiekvienu lengvumo gramu kartu auga ir pasitikėjimas savimi, o priaugtas kilogramas sergančiųjų mintyse prilygsta tragedijai, nesėkmei, kontrolės praradimui, baimei būti atstumtai draugų ar vaikino.
Ar nedaugėja sergančių šiomis ligomis? Juk Lietuva – manekenių kraštas.
Sunku pasakyti daugėja ar ne, nes išsamios statistikos apie valgymo sutrikimų paplitimą Lietuvoje neturime. Tyrimai rodo, kad iš prigimties lieknų, manekenių apimtis atitinkančių, moterų tėra 1–2 procentai. Lietuvoje vyrauja lieknumo kultas, o požiūris į normalius kūno apvalumus siauras. Kuo lieknesnį idealą iškeliame kaip standartą, tuo daugiau jaunučių mergaičių ir moterų jaučiasi jo neatitinkančios ir ima galvoti, kad „ir aš turiu kažką daryti su savo kūnu“. Šitaip mintys pereina prie veiksmų, ir mergina ima laikytis griežtų dietų. Tyrimai rodo, kad dietų besilaikančios merginos 8 kartus labiau rizikuoja susirgti valgymo sutrikimais. Tad labai svarbu paauglius, jaunus žmones skatinti siekti tikslų, užsiimti įvairia veikla, t.y. tobulėti dvasiškai, o ne tobulinti savo kūno linijas.
Nervinė anoreksija – tai valgymo sutrikimas, kai žmogus sąmoningai mažina ir / ar palaiko mažą kūno svorį: vengia kaloringo maisto, badauja, naudoja vidurius laisvinančius ir apetitą slopinančius preparatus, specialiai sukelia vėmimą, pernelyg intensyviai sportuoja. 81–95 proc. sergančiųjų sudaro moterys ir mergaitės. Anoreksija sergančioms moterims išnyksta mėnesinės, o vyrams sumažėja seksualinis potraukis ir susilpnėja potencija. Jei sutrikimas prasideda prieš lytinio brendimo pradžią, sulėtėja arba sustoja brendimas. Kitos ligos pasekmės: širdies ritmas ir kraujospūdis tampa nenormaliai maži; retėja kaulų tankis, krenta dantys, sumažėja raumenų masė; ryški dehidratacija, galinti sukelti inkstų darbo sutrikimus; alpimas, nuovargis, bendras silpnumo jausmas, susilpnėjęs imunitetas; išsausėja oda ir slenka plaukai; gali pradėti augti plaukai ant viso kūno – tai vadinama lanugo, tokiu būdu kūnas saugo šilumą.
Nervinė anoreksija – viena dažniausių psichiatrinių diagnozių tarp jaunų moterų. 5–20 proc. sergančiųjų anoreksija miršta. Beje, tai vienas iš didžiausių mirtingumo procentų tarp visų psichiatrinių ligų! Mirties priežastis – somatinė, kai visiškai išsekus sustoja širdis arba savižudybė.
Nervinė bulimija – tai valgymo sutrikimas, pasireiškiantis pakartotinais persivalgymo priepuoliais ir po jų einančiu kompensaciniu elgesiu (dirbtinai sukeltas vėmimas, vidurius laisvinamųjų vaistų, arbatų, diuretikų vartojimas, badavimas, dieta, intensyvus sportavimas). Persivalgymo priepuoliai ir svorį mažinantis elgesys kartojasi mažiausiai 2 kartus per savaitę 3 mėnesių laikotarpiu. Persivalgymas gali būti iš anksto suplanuotas – nusiperkama maisto, jis paruošiamas ir „suryjamas ritualiniu būdu“. Bulimija suserga 3–5 proc. paauglių ir jaunų moterų. Šią ligą dažnai lydi depresijos simptomai ir socialinio prisitaikymo sunkumai. Bulimijos pasekmės: elektrolitų disbalansas (jį sukelia dehidratacija, kalio bei natrio praradimas iš organizmo po vėmimo – red. past.), galintis lemti širdies ritmo sutrikimus, širdies sustojimą bei mirtį; stemplės uždegimą ir plyšimą dėl dažno vėmimo; dantų kariesą ir dėmes nuo skrandžio sulčių, į burnos ertmę patenkančių po dažno vėmimo; dantų emalio eroziją; chroniškus nereguliarius skrandžio judesius bei vidurių užkietėjimą dėl dažno laisvinamųjų preparatų vartojimo. Skrandžio plyšimus – reta, bet galima persivalgymų pasekmė. Mirtingumas nuo bulimijos siekia 3 %. Negydoma liga dažniausiai pereina į lėtinę formą.
Valgymo sutrikimai tampa didžiausia ir tamsiausia sergančiųjų paslaptimi. Sergantieji retai nori, kad dar kas nors sužinotų apie jų ligą, išskyrus taip pat valgymų sutrikimų turinčius draugus, kuriais gali pasitikėti, pasidalinti panašiomis problemomis.
Kartu su valgymo sutrikimu išgyvenama kaltė, gėda bei pasišlykštėjimas savimi skatina vis labiau slėpti savo ligą. Sergantieji slepia ligos požymius ant savo kūno, nukreipia aplinkinių dėmesį nuo jų sutrikusio elgesio bei įgunda labai įtikinamai meluoti.
Gydymasis Valgymo sutrikimų centre yra nemokamas turintiems privalomąjį sveikatos draudimą. Apsisprendusieji gydytis turi žinoti, kad privaloma lankyti visus užsiėmimus ir nuosekliai pereiti visus gydymosi etapus!
Susirgimo rizikos testas
Siūlome atlikti trumpą testą, kuris padės išsiaiškinti, ar Jūs patenkate į valgymo sutrikimų turinčių / galinčių turėti rizikos grupę:
- Ar jaučiate, jog nekontroliuojate savo valgymo?
- Ar per pastaruosius 3 mėnesius Jūsų svoris pakito (nukrito arba priaugo) daugiau nei 6 kilogramus?
- Ar esate įsitikinusi, kad esate per stora, nors aplinkiniai sako, kad esate plona?
- Ar galima sakyti, kad maistas dominuoja Jūsų gyvenime?
- Ar Jūs sukeliate sau vėmimą, nes bijote priaugti svorio?
Jei atsakėte „taip“ į 2 ar daugiau klausimų, yra didelė tikimybė, kad sergate / galite susirgti nervine anoreksija ar nervine bulimija.
„Jurgitai“ pavyko įkalbėti vieną merginą papasakoti savo ilgą ir skausmingą ligos istoriją. Būdama vos dvylikos ji susirgo nervine anoreksija, vėliau – bulimija, su kuria kovoja iki šiol. Dėl visiems suprantamų priežasčių, pašnekovė nenorėjo atskleisti savo vardo ir pavardės, tačiau galime užtikrinti – pasakojimas nesufalsifikuotas ir nepagražintas.
„Mano istorija tipinė, tarsi nukopijuota iš knygų, žurnalų, rašančių apie valgymo sutrikimus (juos aš šiandien vadinu perfekcionistiniais sutrikimais). Nebeprisimenu, kodėl būdama dvylikos metų sugalvojau, jog esu stora. Tėvų, senelių meilės man niekada netrūko. Buvau lepinamas ir mylimas vaikas. Tiesa, ir reikalaujama iš manęs buvo daug. Mama auklėjo griežtai, kontroliavo mano kojinių tvarką spintoje, pieštukų išdėliojimą stalčiuje, draugus, mintis, pirmąsias meiles – žodžiu, visą mano gyvenimą. Mityba buvo vienintelė sritis, kurios ji nelietė. Ir kaip tik tada ėmiau manyti, kad atrodyti kaip manekenė yra grožio idealas. Kažkodėl įsivaizdavau, jog man iki to idealo gerokai trūksta, nors buvau absoliučiai normalaus svorio ir pakankamai išvaizdi mergaitė. Negana to, atrodė, kad manęs niekas nemėgsta. Jei būčiau graži, visiems patikčiau labiau – tokios mintys mezgėsi galvoje, nors buvau viskuo aprūpinta pirmūnė, kuriai netrūko nei draugų, nei berniukų dėmesio.
Pradėjau skaičiuoti kalorijas, valgyti tik tam tikrus maisto produktus, juos derinti. Dukart per savaitę badaudavau ir gerdavau tik vandenį. Kiekvieną kąsnį kramtydavau po 40 kartų, valgydavau tik tam tikru laiku. Pavalgius apimdavo keistas jausmas – rodėsi, kad suvalgius pusę pakelio liesos varškės išsipučia mano pilvas, kad skrandžiu keliaudamas maistas užkemša visą mano kūną. Per pusmetį per dieną gaunamų kalorijų kiekis nuo 1000 sumažėjo iki 300. Galiausiai valgiau vien obuolius. Sugebėdavau „prasisukti“ net ir sėdėdama su tėvais prie vieno stalo. Mamai nusigręžus maistą slėpiau servetėlėje arba palaikiusi burnoje išspjaudavau į šiukšliadėžę. Pradėjo mėlynuoti kūnas, nuolat krėtė šaltis. Gegužės mėnesį nešiodavau žieminius megztinius. Dingo mėnesinės, ėmiau alpti, kol galiausiai atsidūriau ligoninėje su išsiraizgiusiomis lašelinėmis rankose. Diagnozė – išsekimas. Paradoksalu, tačiau išsekusi jausdavau euforiją! Prisimenu – beveik nieko burnoje neturėjusi tris dienas bėgu poros kilometrų krosą per fizinio lavinimo pamoką 7 klasėje! Kasdien sportuodavau po 3 valandas ir keliskart maudydavausi po lediniu dušu. Iš išorės fiziškai atrodžiau itin stipri, ketino net imti į varžybas... Didžiavausi tuo, ką sugebu, kad esu „ne tokia kaip visi“. Jei kas išsakydavo pastabą dėl mano lieknumo, maniau, jog pavydi.
14 metų prasidėjo itin intensyvūs bulimijos priepuoliai – valgydavau, kol nepaeidavau, po to išvemdavau. Ir taip 8–10 kartų per parą. Pradėjau vemti su krauju, bet sustoti buvo per vėlu. Tomis akimirkomis aptemdavo sąmonė. Nieko negalvoji, nieko nejauti, lyg kokioje nirvanoje. Atrodė, kad tai puikus būdas „išsivalyti“ jausmus, susikurti mintį, jog dingai iš pasaulio... Kai būdavau viena namuose, kartais krisdavau ant grindų, rėkdavau ir negalėdavau atsikelti iš nevilties, jog esu „stora“. Sunku atpasakoti tą košmarą: nebemiegodavau naktimis, sėdėdavau ir žiūrėdavau į vieną tašką ištisas valandas. Ėmiau bėgti iš pamokų, nekęsti savęs, nekęsti gyvenimo! Paguodą kartais suteikdavo alkoholis, tūsai su draugais. Tačiau su jais mama drausdavo draugauti – neva jie man daro blogą įtaką. Ateidavo manęs „parsivesti“ iš gimtadienių, ten rėkdavo ir bardavo. Ar jūs įsivaizduojate, ką tai reiškia paaugliui? Ne kartą gavau antausį, spyrį į užpakalį. Kuo labiau „auklėjo“, tuo labiau užsidarydavau į savęs naikinimo ratą, tuštumą. Atrodė, kad nekenčiau savo kūno, nors iš tiesų nekenčiau „okupuoto“ savo gyvenimo. Vėliau mama pastebėjo mano problemas, sakė, kad guldys į psichuškę. Kategoriškai atsisakiau. Bijojau. Tada buvau jau septyniolikos.
Vėliau susiradau vaikiną, pabėgau nuo mamos (būtent mamos, nes tėčiui neturėjau priekaištų) į kitą miestą studijuoti. Maniau, kad viskas susitvarkė, išsisprendė savaime, nors nuolat vykdavo persivalgymo ir badavimo periodai, nors ir nebenaudojau kitokių „pašalinių metodų“. Svoris šokinėjo nuo 50 iki 60 kg (ūgis 165 cm) – svyruodavo 3 kg per savaitę. Nuo tokių staigių pokyčių šiandien visos mano kojos ir krūtinė išvagotos strijomis.
Be abejo, tobulumo vizijos niekada neatsisakiau – norėjau būti tobula studentė (gaudavau padidintą stipendiją – mokiausi daugiau nei puikiai), tobula mergina, susilaukiančia be galo daug vaikinų dėmesio, tobula darbuotoja ir t.t. Užsikeldavau sau aukštą kartelę, o jei jos nepasiekdavau – atsidarydavau šaldytuvą.
Būdama dvidešimt vienerių išsiskyriau su vaikinu ir viskas grįžo į senas vėžes: priepuoliai, vėmimai, buteliukas diuretikų per dieną, laisvinamieji, žiūrėjimo į vieno tašką, nerimo valandos. Vakarais vaikščiodavau iš kampo į kampą ir trindavau rankas, nieko kito negalėjau veikti, atrodė, kad kambario sienos susitraukia ir artėja prie manęs, ima spausti... Pablogėjo mokslų rezultatai, nebelankiau paskaitų, neturėjau draugų, susirgau sunkia depresijos forma. Galiausiai pernai (tada man buvo dvidešimt treji) kreipiausi į gydytoją Brigitą Baks. Paguldė į Vilniaus klinikinę Vasaros ligoninės Valgymo sutrikimų skyrių. Buvo sunku, nes reikėjo normaliai maitintis, o aš jaučiausi priklausoma nuo maisto lyg kokia narkomanė. Susiradau draugių. Vartojau psichotropinius vaistus. Nors nebuvo lengva, bet tą periodą prisimenu šiltai: su psichologų pagalba ėmiau grįžti į gyvenimą – pastebėti žmones, daiktus, medžius...
Šiandien mokausi gyventi su liga. Netikiu, kad tokia ilga ir intensyvi bulimija įveikiama. Susitaikiau, pripratau – tai mano kasdienybė. Priepuoliai kartojasi – kartais kasdien, kartais jų nebūna mėnesį. Tvarkausi pati: pradėjau megzti, piešti, žiūrėti filmus. Žodžiu, mėginu atrasti paprastus dalykus. Be to, sureguliavau dienos režimą, išsimiegu, nedirbu iki išsekimo. Vėmimą šiandien ironiškai vadinu dvasiniu apsivalymu. Ir supratau – nei manekene, nei gražuole netapsiu, kol neišspręsiu vidinių problemų. O išsprendusi gal jau nebenorėsiu?
Kokia rimta yra mano liga, niekada nesuvokiau. Tiesiog valgydavau, vemdavau ir kūdindavausi įsivaizduodama, jog pasiekus užsibrėžtą svorį gyvenimas stebuklingai pasikeis. Man dabar 24 metai. Lankausi pas psichologą poliklinikoje, vartoju antidepresantus, kartais raminamuosius. Dėl ligos pasiėmiau akademines atostogas. Nuo depresijos sėkmingai sveikstu. Vėl norisi bendrauti, dirbti, užsiimti mėgstama veikla. Supratau, kad bulimijos įvaldymas – ilgas ir sudėtingas procesas, truksiantis visą gyvenimą ilgai ir nuobodžiai dirbant su psichologu...“
