Iš Alytaus rajono kilęs K. Kaukas 1955 m. baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo laikraščio „Tiesa“ redakcijoje, agentūroje ELTA, vėliau – laikraščiuose Pabradės, Tauragės rajonuose.
Vėliau dirbo Lietuvos televizijoje ir radijuje, 1990 m. buvo „Klaipėdos keleivio“ redaktorius, dirbo Klaipėdos laikraščių redakcijose.
Nuo 1980 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Parašė satyrinių apysakų, feljetonų, groteskų, humoreskų, parodijų, pjesių, novelių, miniatiūrų rinkinių, kurių pagrindinis vaizdavimo objektas – sovietinio ir gyvenamojo laikotarpio valdininkija, įvairios socialinės ir buitinės negerovės; būdinga publicistikai artima rašymo maniera.
Vienas pirmųjų lietuvių literatūroje pradėjo rašyti apie narkomanijos problemas, joje pavaizdavo jauno savamokslio dailininko ir narkomano bei jo draugų likimus.
Išleido tris dokumentinių apybraižų knygas apie Mažosios Lietuvos žmonių tragiškus likimus, sudarė knygą „Sąjūdis Klaipėdoje“, publicistinę knygą apie Sąjūdžio 20‑metį ir kt., talkininkavo kuriant „Mažosios Lietuvos enciklopediją“.
Nepriklausomybės metus rašytojas pasitiko aktyviai besidarbuodamas Sąjūdyje.
1989 m. K. Kaukas apdovanotas Ievos Simonaitytės literatūrine premija.
