Atkreiptinas dėmesys ir į telefoninį Putino pokalbį su Lukašenka, vykusį prieš „Sąjunginio kabineto“ posėdį. Atrodo, Kremlius laikė būtina priminti Minskui senas skolas.
„Sąjunginio kabineto“ pasitarimo rezultatus laikraščiui „Беларуская праўда“ („Baltarusijos tiesa“) pakomentavo politikos apžvalgininkas Romanas Jakovlevskij.
Spalio 21 d. įvyko telefoninis Vladimiro Putino pokalbis su Aleksandru Lukašenka, per kurį buvo aptarti kai kurie aktualūs prekybinio-ekonominio Muitų sąjungos bendradarbiavimo klausimai. Kokie aktualūs klausimai galėjo kilti po spalio 10 d., po paskutinio Putino ir Lukašenkos susitikimo? Galbūt Kremlius tiesiog yra susirūpinęs dėl pareiškimų, kuriuos Lukašenka padarė Rusijos žurnalistams skirtoje spaudos konferencijoje?
Prezidentų bendravimo telefonu praktika taikoma ne tik Muitų sąjungoje, bet ir visame pasaulyje. Nepaisydamas įtempto darbo grafiko ir daugybės kelionių po šalį bei pasaulį, taip pat telefoninių pokalbių su Vakarų kolegomis, Putinas surado laiko pokalbiui su Lukašenka. Ne paslaptis, kad jie aptarinėja ne tik aktualius klausimus, bet ir problemas. Tačiau aš nesiimčiau tvirtinti, kad po paskutinio susitikimo Kremliui kilo koks nors susirūpinimas dėl minėtų Lukašenkos pareiškimų ir atviravimų.
Apskritai pastaruoju metu už Kremliaus sienų viešpatauja pergalinga „rusų pasaulio“ dvasia, pasireiškianti ir atlaidžiu požiūriu į savo satelitus. Tačiau kartais atsitinka, kad jie užsimiršta ir vienais ar kitais klausimais nerodo „solidarios pozicijos“. Kad tai daryti būtina, Putinas neseniai užsiminė NVS šalių aukščiausio lygio susitikime Minske. Manau, kad Putinas nusprendė dar kartą apie tai priminti ir per pastarąjį telefoninį pokalbį su Lukašenka. Kai kurie apžvalgininkai jau pradėjo prognozuoti lėtą santykių atšalimą tarp Kijevo ir Minsko, kurį vis labiau verčia plaukti Kremliaus politikos farvateriu ir neskelbti jokių Kremliui nereikalingų viešųjų improvizacijų ar deklaracijų Ukrainos tema.
Ar minėtas pokalbis nėra susijęs su Rusijai taikomomis tarptautinėmis sankcijomis, kurios, kaip teigė „Sąjunginės valstybės“ valstybės sekretorius Grigorijus Rapota, „įneša nesusipratimų į Sąjunginės valstybės prekybinius-ekonominius santykius“? Tai patvirtino ir Dmitrijus Medvedevas, kuris pareiškė: „Šiandien mūsų uždavinys, mano manymu, yra vis dėlto didinti prekybinį bendradarbiavimą, nes dėl krizių, visokių apribojimų, dėl kitų sunkumų truputį sumažėjo mūsų prekybinė apyvarta.“ Ar Maskva nesirengia perkelti ant Minsko pečių dalį tarptautinių sankcijų naštos?
Vienos – baltarusiškosios „Sąjunginės valstybės“ – pusės ekonomika yra glaudžiai susijusi su kitos – rusiškosios – pusės ekonomika. Ir nuosekliai pasireiškianti negatyvi sankcijų įtaka Rusijos ekonomikai, turinti, kaip pranašauja daugelis ekspertų, dar labiau sustiprėti ateinančiais metais, neišvengiamai turės įtakos ir Baltarusijos ekonomikai, ir jos vartotojams. Ir tai, ką Medvedevas pavadino prekybiniu bendradarbiavimu, gali virsti tokia abipusio perėjimo į krizę situacija, kad jokie Vakarų kreditai Baltarusijos ekonomikos nebeišgelbės. Taigi Medvedevo, Rapotos ir kitų panašių veikėjų pareiškimai lieka tik ketinimų deklaracijomis. Ir „kai kurie nesusipratimai Sąjunginėje valstybėje“, apie kuriuos jie kalba, visiškai nėra įrodymas, kad tokia valstybė iš viso egzistuoja. Kremliui egzistuoja tik sąvoka „Didžioji Rusija“.
Putino skambutis „sutapo“ su „Sąjunginės valstybės“, kurią Lukašenka pavadino orientyru Eurazijos ekonominei sąjungai, Ministrų tarybos posėdžiu. Kam Minskui iš viso reikalinga „Sąjunginė valstybė“, jeigu pasirinktas kursas į EAES?
O dėl „Sąjunginės valstybės“, tai nepakeičiamu jos Aukščiausiosios tarybos pirmininku lieka Lukašenka. T. y. formaliai jis lieka viršininku, su kuriuo Putinas privalo derinti vienus ar kitus veiksmus, nurodytus šios struktūros baziniuose dokumentuose. Asmeniniam pasitenkinimui tai yra svarbu, tačiau iš tikrųjų ši „sąjunginė“ hierarchija nieko nereiškia. Šiandien Putinas mato save virš visų pasaulyje. Taip pat ir jo kuriamoje EAES, kuriai jau skamba varpai, o ne telefonas.
„Mes žengiame į ateinančius metus tikriausiai kaip niekada be ypatingų problemų Baltarusijos ir Rusijos santykiuose“, – pareiškė Lukašenka. Kiek nuoširdus šis jo prisipažinimas, ar tikrai „Sąjunginės valstybės“ horizonte dangus toks giedras?
Lukašenka nuolat spinduliuoja istorinį optimizmą, kuriam toli gražu ne visada pritaria įvairių integracinių jo projektų partneriai. Greičiausiai vėl, po dar vieno jo nuoširdaus prisipažinimo, kai kurie politikai ims svarstyti apie jo žodžių prasmę. Žinoma, jei šią prasmę pavyks rasti. Juk šiandien visas pasaulis susirūpinęs ne dėl „sąjunginės“, o dėl „Islamo valstybės“, kuri ateinančiais metais pateiks problemų visiems.
