Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas pasakė kalbą Panerių memoriale minint Lietuvos žydų genocido dieną. Pateikiame jos tekstą.
„Jau kelintą kartą mes stovime Paneriuose - liūdniausiame Lietuvos kampelyje. Į kapines žmonės ateina susikaupti, pagerbti išėjusius į nebūtį.
Paneriai – ne tik kapinės. Tai – žudymo vieta. Šios pušys buvo paskutinis dešimčių tūkstančių matytas vaizdas. Gyvas paminklas, gyvas liudininkas. Ne veltui Jeruzalės Jed Vašemo parke žydai savo gelbėtojams sodina medį. Tačiau medžiai negali pasakoti, pasmerkti, negali išteisinti. Tai paliekama mums.
Per trylika nepriklausomos valstybės metų turėjome laiko išsikalbėti ir išsiaiškinti tarpusavyje. Pagaliau suprasti, ką prarado lietuviai, netekę šimtų tūkstančių savo tėvynainių.
Šiandien apie tai mes kalbame garsiai, aiškindami jaunimui holokausto pamokas. Be šios kraupios tragedijos priežasčių suvokimo mūsų jaunoji karta negalės visapusiškai suprasti ir įvertinti savos istorijos.
Čia - Paneriuose – mūsų miestų ir miestelių praeitis - gydytojai ir amatininkai, laikrodininkai ir batsiuviai, mokytojai ir dievo žodžio aiškintojai. Jie buvo mūsų kaimynai, bendramoksliai ir bendradarbiai.
Visi jie buvo litvakai – gabūs ir šviesūs Lietuvos žydai.
Nacių koloborantai, pakėlę ranką prieš šiuos taikius žmones, pirmiausia nuskriaudė mus visus. Jie nuskriaudė mūsų valstybę, atimdami iš jos piliečius.
Todėl šiandien mes turime bendrą tikslą – išlaikyti unikalią žydų bendruomenę Lietuvoje. Tai būtų didžiausias pagarbos ženklas žuvusiems.
Tačiau bet kas gali pasakyti – apie kokią ateitį mes kalbame, jeigu bendruomenės liko vos keli tūkstančiai narių? Todėl ir reikalingas valstybės dėmesys, kad šis išlikęs želmenėlis vėl išbujotų į vaisius duodantį medį.
Manau, kad kai kurios Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo nuostatos jau yra atgyvenusios ir nepalankios žydų tautybės išeivijos grįžimui ir gyvenimui Lietuvoje. Atstatydami šią teisę mes praturtintume savo valstybę ir, be abejonės, patys save.
Lietuvos Seimas ir Vyriausybė padarė viską, kad būtų pradėtas įgyvendinti nemažas istorinis-kultūrinis projektas – atkuriami Vilniaus senamiesčio istoriniai žydų kvartalai. Visa tai vainikuos Gaono Didžiosios sinagogos atstatymas. Šį projektą mes norėtume padaryti ne vien Lietuvos, bet viso pasaulio žydų bendru projektu. Stengsimės į šį objektą atkreipti ir UNESCO dėmesį, nes jis turėtų būti ne tik žydų, Lietuvos, bet ir pasaulio kultūros dalis.
Žydų tautos istorijoje su kaupu didžiulių kentėjimų. Dar tik pusę šimtmečio tepraėjo, kai Vilniaus žydai kartu su daugeliu kitų Europos kontinento žydų tapo kraupios tragedijos aukomis. Holokaustas privalo tapti vienu pagrindiniu mūsų tautos atminimų bei svarbiausia istorine patirtimi. Tačiau negalime leisti, kad siaubas persekiotų mus ir įklampintų praeities žaizdose.
Baigdamas, norėčiau pacituoti prieškarinio Vilniaus žydų jaunimo himno žodžius: “mes atmename priešus, prisimenam draugus ir visad minėsime vakarykštę dieną kartu su šia diena”. Be praeities nebus ateities. Gal todėl ir simboliška, kad apie Lietuvos žydų ateitį kalbame baisųjį Holokaustą mačiusiuose Paneriuose. Prisimindami tragediją, mes kuriame naują gyvenimą.
Ramybė ir šviesa telydi čia atgulusius. Jų atminimas – su mumis.“
