UAB „Rambyno kalnas“ (iš kairės) direktorė gamybai ir prekybai Kristina Samoškienė bei kepėjos Snieguolė Mikalauskienė, Vaida Bakutienė ir Natalija Žičkienė, jau kepančios 7 proc. brangesnę duoną.
Dar nebūdamas Premjeru Algirdas Butkevičius jau žadėjo gerovės valstybę, o juo tapęs pirmiausia minimalią mėnesinę algą (MMA) padidino iki 1 000 litų. Pažadėjo, kad vėliau bus steigiamos ir naujos darbo vietos. Panašu, kad iš tos gerovės valstybės gavosi šnipštas – minimali alga padidėjo, bet užtat pakilo kai kurių būtiniausių maisto produktų kainos, o bendrovės buvo priverstos dalį darbuotojų atleisti iš darbo.
Atsitiko taip, kad toje mūsų valstybėje nuo sausio 1-osios buvo pakelta ne tik MMA, bet padidėjo ir elektros, dyzelino, o Šilutėje – dar ir vandens bei nuotekų kainos. Kai kuriems verslininkams tai tapo sunkiai bepakeliama našta.
Ir dar vienas dalykas neduoda ramybės – kažkokia netvarka su atlyginimais ir prekių kainomis yra toje Lietuvoje. Štai Europos Tarybos duomenimis, Prancūzijoje MMA sudaro 1 128 eurus (3 894 litus), Norvegijoje – 1 769 eurus (6 108 litus), Švedijoje – 1 364 eurus (4 709 litus), Maltoje - 511 eurų (1 764 litus)... Netgi finansinės krizės kamuojamoje Graikijoje MMA yra 650 eurų (2 244 litai). O maisto proktų kainos ten yra panašios kaip ir Lietuvoje.
Bet jeigu MMA Lietuvoje, kaip siūlė kitos politinės partijos vadovai, būtų padidinta iki 1 500 ar 1 800 litų, kaip tada beišsiverstų produkcijos gamintojai, kiek tada reikėtų pabranginti maisto produktus ir atleisti žmonių iš darbo?
UAB „Rambyno kalnas“, kepančios duoną ir kitokius konditerijos gaminius, direktorius Pranas Samoška „Šilokarčemai“ sakė, kad kepimui yra naudojamos elektrinės krosnys, todėl gaminių kainos padidinimas jau vien dėl elektros pabrangimo buvo neišvengiamas.
Bendrovės direktorė gamybai ir prekybai Kristina Samoškienė „Šilokarčemai“ teigė, kad visų gaminių kainos jau pakeltos maždaug 7 procentais.
„Juk reikia ir mokesčius sumokėti, ir didesnį atlyginimą. Ką laimi valstybė? Surenkami tik didesni mokesčiai. O jeigu ir padidino tą minimalią algą, tai ir maisto produktų kainos pakilo. Žmogus be duonos juk gyventi negali, jis kiekvieną dieną už duoną brangiau yra priverstas mokėti. Nesuprantu, koks čia buvo valstybės ryžtas taip pasielgti. Štai mūsų įmonei tokie dalykai yra labai skaudūs. Ir pirkėjų mažėja, kiek žmonių jau emigravo iš Šilutės. Žmonės, atėję nusipirkti duonos, vis sako: ir aš jau išvažiuoju, daugiau nebeateisiu čia pirkti“, - pasakojo K. Samoškienė.
Ji įvardijo ir dar vieną problemą. Štai Šilutės negalima palyginti su dideliais miestais. Didmiesčiuose – Vilniuje ar Kaune – nedidelė bandelė kainuoja apie tris litus, tai Šilutėje tokia pat bandelė tegali kainuoti ne daugiau kaip 1,4 lito. Priešingu atveju, jos niekas nepirktų.
„O mokesčiai ir ten, ir Šilutėje - vienodi, - sakė K. Samoškienė. – Didmiesčiuose yra didesnė apyvarta. Šilutėje aš nematau konkurencijos tarp mažųjų kepyklų. Mūsų, „Rambyno kalno“, duoną perka išskirtiniai klientai, kurie žino, kad į kiekvieną kepalėlį yra įdėta meilės – padarytas rankomis, nuglostytas. Ir nepalyginsi jo kokybės – kur duona iš mašinų išeina, o kur padaryta rankiniu būdu. Bet dar ne visi tai supranta. Užsienyje, pavyzdžiui, tos mažos kepyklėlės jau turi savo gerą vardą ir savus klientus.
Mes nededame į duoną daug tų visokių „pagerintojų“, pavyzdžiui, putlintojų, o stengiamės iškepti natūralią, be priedų. Tai – tik miltai, druska, cukrus, aliejus, margarinas... Žmonės sako žinantys, kad jeigu duona ketvirtą dieną pradeda pelyti, tai jie valgo natūralią duoną. Nes natūralus produktas ilgai neišsilaiko, o jeigu duona negenda visą mėnesį, tai aišku, kad joje kažko yra... Jeigu pas mus žmonės ir už minimumą dirba, tai Klaipėdoje niekas už minimumą nedirbtų. Didmiesčiuose yra kitokie pajėgumai, ir mes su jais negalime lygintis“.
„Šilokarčema“ taip pat pasidomėjo, kokio likimo susilaukė ir kitos Šilutės krašto įmonės.
Duonos ir konditerijos gaminių bei mažmeninės prekybos įmonės „Pušelė“ direktorė Indrė Šlakaitienė teigė, jog darbuotojų skaičiaus, kurių šiuo metu yra 15, ir kaip praėjusių metų gruodį prognozavo „Šilokarčemai“, dar nesumažino. „Produktų kainų taip pat nepakėlėme – Šilutė yra mažas miestelis, ir niekas brangiau nepirks. Blogai yra, ir nežinau, kas bus ateityje“, - nerimavo I. Šlakaitienė.
Tokią pat veiklą vykdančios bendrovės „Smaližiaus kertelė“, kurioje dirba 28 žmonės, direktorė Romualda Ramutė Pupšienė sakė, kad nuo sausio 1-osios tik minimalią algą savo darbuotojams tepadidino. „Daugiau niekas nepasikeitė - nė vieno darbuotojo neatleidome, konditerijos produktų kainų irgi nepakėlėme. Laukiame geresnių laikų“, - vakar „Šilokarčemai“ teigė R. R. Pupšienė.
Stasys BIELSKIS
