Statistikos departamentas skelbia, kad praėjusių metų spalį 300 eurų ir mažesnį bruto darbo užmokestį gavusių darbuotojų šalyje buvo 19,4 procento. Daugiau nei pusė jų dirbo ne visą darbo laiką. Palyginti su 2013 metų laikotarpiu, minimalią algą gaunančiųjų sumažėjo 1,3 procento. Gavo minimumą Minimalią algą gavo beveik ketvirtadalis apgyvendinimo ir maitinimo įmonėse visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, o aptarnavimo veiklos įmonėse tokių buvo penktadalis.
Daugiausia visą darbo laiką dirbusių ir gavusių minimalią algą darbuotojų buvo didmeninės ir mažmeninės prekybos, apdirbamosios gamybos ir švietimo įmonėse, nes jose dirba daugiausia šalies ūkio darbuotojų.
Jaunesnių nei 20 metų visą darbo laiką dirbusių ir minimalią algą gavusių darbuotojų skaičius, palyginti su visu šios amžiaus grupės darbuotojų skaičiumi, sudarė 15,1 procento. Situacija nedžiugina Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas sako, kad šalyje minimalų atlyginimą gauna apie trečdalis gyventojų – ir tie, kurie dirba visą darbo dieną, ir tie, kurie ne visą.
Viena iš priežasčių, jo manymu, yra vadinamasis šešėlis. Nėra žinoma, ar visi šie žmonės tikrai gauna tik minimalią algą, ar dalį – vokeliuose. Tokios galimybės didžiausios sferose, kuriose cirkuliuoja grynieji pinigai.
Dar viena priežastis – verslininkai skundžiasi negalintys surasti darbuotojų, tačiau jiems siūlo labai mažą darbo užmokestį.
A. Černiausko teigimu, gali būti, kad paslaugų sferos darbuotojai – barmenai, padavėjai – gauna arbatpinigių ir darbdavys juos laiko tam tikra algos dalimi. Tad šie žmonės realiai gauna kiek didesnį nei minimalų atlygį. Pasak A. Černiausko, minimalų atlyginimą dažniausiai gauna dirbantieji smulkiojo verslo srityje, o joje paprastai nėra darbo mokėjimo sistemos. Vadovas, kuris paprastai būna ir akcininkas, visiems moka minimalų atlyginimą, o gautus dividendus pasidalija.
Profesinių sąjungų konfederacija siūlo dirbantiesiems didmiesčiuose didinti minimalų atlyginimą. Juose paprastai vidutinis darbo užmokestis viršija šalies vidurkį.
Pagal dabar galiojantį Darbo kodeksą savivaldybių trišalės tarybos gali kreiptis į Vyriausybę ir prašyti savo teritorijoje nustatyti didesnę minimalią algą. Manoma, kad didmiesčiuose minimalią algą galima būtų didinti, pavyzdžiui, teritorinių šakinių kolektyvinių sutarčių pagrindu.
Joje būtų nustatyta, kad minimali alga mokama tik už žemos kvalifikacijos darbą ir pan. Tvarka būtų privaloma visiems dirbantiesiems toje teritorijoje.
A. Černiausko manymu, daugiau pajamų gautų ir savivaldybės. Be to, dalis pinigų būtų ištraukiama iš šešėlio. Pastarasis, pasak pirmininko, turimais Statistikos departamento duomenimis, sudaro apie 26–27 procentus. Jo teigimu, anksčiau ne vieną kartą didinant minimalią algą, praktiškai visada buvo sakoma, kad verslas neišsilaikys. Prieš kurį laiką minimali alga paaugo gana nemažai, tačiau, konfederacijos turimais duomenimis, bankrotų, palyginti su steigiamomis įmonėmis, sumažėjo.
Pasak A. Černiausko, minimali alga dabar pakelta iki 300 eurų ir neigiamos ekonominės įtakos neturi. Reikėtų keisti politiką „Nordea“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad minimalus atlyginimas Lietuvoje vis dar yra nemažas iššūkis. Ypač daug žmonių minimalią algą gauna paslaugų sektoriuje.
Tokia situacija, jo manymu, leidžia daryti prielaidą, kad kai kurie šios srities darbuotojai dalį atlyginimo gauna kaip arbatpinigius. Neatmetama ir tikimybė, kad kai kuriose įmonėse vis dar dalis atlyginimo mokama vokeliuose. „Nesveikas rodiklis. Tai mūsų darbo rinkos liga“, – minimalų atlyginimą apibūdina Ž. Mauricas.
Kartais galima išgirsti, kad minimalų atlyginimą gaunantieji nesugeba daugiau užsidirbti. Ekonomisto manymu, nereikėtų kaltės suversti darbuotojams. Įtakos turi šešėlinė ekonomika, darbo rinkos struktūra. Darbuotojai paprastai neturi derybų patirties, kad galėtų motyvuotai pagrįsti, kodėl darbdavys turėtų mokėti didesnį atlyginimą.
Tam, kad vis dar nemaža dalis atlyginimo yra minimalus, įtakos gali turėti ir įmonių vadovų požiūris. Dėl didelio darbo jėgos apmokestinimo įmonės savininkai nusprendžia išsimokėti dividendus, o darbuotojas tampa nuskriaustuoju. Ž. Maurico teigimu, kad situacija pasikeistų, reikėtų mažinti darbo pajamų apmokestinimą, mažinti šešėlį, skatinti investicijas, konkurenciją.
Tiesa, vyrauja nuomonė, kad žmonių, gaunančių minimalią algą, mažėja. Vyriausiojo ekonomisto manymu, net jei minimalus atlyginimas kils, jį gaunančiųjų turės mažėti. Tą turėtų skatinti bent kelios priežastys – nedarbo mažėjimas, atsigaunanti ekonomika ne tik Lietuvoje, bet ir euro zonos valstybėse, auganti konkurencija.
Darbdaviai, Ž. Maurico nuomone, bus priversti didinti atlyginimą. Vis dėlto nereikėtų mažėjimo tendencijos palikti savieigai, būtinos ir valstybės pastangos.
Daiva SAVICKIENĖ
