Štai ir antrasis rinkimų turas. Vėl apie milijoną rinkėjų liks namie ir jausis pasielgę nepaprastai išmintingai. Pirmojo turo - spalio 12-osios - balsavimo statistika tikrai iškalbinga. Nors tai nėra naujiena, vis dėlto atvejis išskirtinis. Kraštas ne tik grimzta į ekonominę krizę, bet ir išgyvena valdžios uzurpavimo, parlamentarizmo merdėjimo bei oligarchinių grupuočių savivalės laikotarpį.
Per pastaruosius porą metų nutiko, regis, pakankamai dalykų, kurie neleistų pilietiškai nusiteikusiam žmogui abejingai ilsėtis - palikus valstybės reikalus politikams ir „valstybininkams“. Vien Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalas, infliacija ir „Leo LT“ kūrimas bei godus startas tarsi turėjo būti priežastis iškišti galvą iš principinio apolitiškumo iliuzijų kiauto. Niekas ar beveik niekas neprašė rinktis į mitingus, o juolab statyti barikadų. Kur ten - milijonui tautiečių sunku, kaip matome, padėti kryžiuką.
Ir nereikia pradėti aiškinti, kad nebalsuoja kokie nors „runkeliai“ ar degeneratai. Taip elgiasi gana daug jaunų žmonių, gyvenančių miestuose, dirbančių ir savo pinigais išlaikančių visus liūtukus, maximas, dujotekanas ir jų liokajus politikoje bei biurokratijoje.
Net tarp kolegų žurnalistų sutikau nemažai kritiškų jaunikaičių, kurie išdidžiai paporino nesą tiek kvaili, kad balsuotų. Jų protingi pamąstymai paprastai išsivynioja į labai jau vyžotą „tiesą“: „Visi jie vagys ir nori mane apgauti, bet aš nesileisiu - nebalsuosiu visai.“ Visiškai logiškai paklausus, kodėl, jei „valdžioje visi vagys“, nebalsavus už nepinigingus pasiūlos autsaiderius? Juk buvo 16 sąrašų, o ne devyni ir septyni, kaip skelbė kai kurios žiniasklaidos priemonės. Girdėdavau standartinį, lyg pirmoje klasėje iškaltą eilėraštuką primenantį atsakymą: „Balsuočiau už tuos ar anuos, bet jie, nors gal ir nieko, vis tiek nepraeis, tai kam man to reikia.“
Ir tikrai - kam? Sėdėkit pikti virtuvėse ar aludėse ir keikit valdžią, kurią išrinko kiti. Juk jūs nieko kito negalėjote. Jūsų tik milijonas ir 50 procentų. Kad ir už ką būtumėt balsavę, jie „vis tiek nebūtų praėję“ - faktas.
Taip, partijų finansavimo sistema, rinkimų kampanijos nuobodybė, gal net pats balsavimo modelis yra klaikiai ydingi. Tačiau visa Lietuvos politinė realybė neturi didesnės ydos nei tie 50 proc. „išmintingų“ nuskriaustųjų. Jie mokės už kilovatvalandę ir pusantro lito, bet neis balsuoti, geriau plaus tualetą Airijoje, negu žeminsis padėdami kryžiuką biuletenyje. Geriau pragers visus likusius nuo „Leo LT“, „Maximos“ ar „Dujotekanos“ išlaikymo grašius ir dar pasiskolins, bet neis balsuoti nė už ką, nes yra labai protingi. Jie pernelyg protingi, kad nuo jų kas nors priklausytų.
„Dviračio žinių“ aukos.
Užtat nuskriaustieji išminčiai turi nepaprastai gerą humoro jausmą. Per vieną renginį, kai pasakojau gimnazistams apie žiniasklaidą, kažkas paklausė apie „Dviračio žinių“ ir panašių tautos juokintojų vaidmenį. Ką gi, tikrai geras klausimas. Manau, niekas nedarė apklausų, kiek procentų „Dviračio žinių“ karščiausių gerbėjų balsuoja, ir kaip. Gal ir reikėtų.
Žiūrint į juokintojų diegiamą požiūrį ir auditorijos reakciją, susidaro įspūdis, jog „pažvengti“ galima iš visko. Iš to, kad kas nors už dešimt milijonų įkeičia televizijos bokštą ir žemę po juo už litą. Iš to, kad ministro rango žmogeliukai girti trankosi po elektros skydines ir, „įsistatę kiaulės akis“, atsiperka papeikimu. Iš to, kad tokie pat girti degeneratai traiško žmones keliuose. Iš to, kad šalies politinė sistema „priaugo“ iki Arūno Valinsko. Iš to, kad koks nors liūtas pavogė iš nacionalinės energetikos kelis milijardus. Iš to, kad tau brangins elektrą, kiek norės. Iš to, kad Gediminas Kirkilas meluoja dažniau, negu kalba, ir vis tiek yra premjeras.
Visa tai nepaprastai smagu ir atitinka 50 proc. „niekada iš principo nebalsuosiančiųjų“ pasaulėžiūrą. Nusibodus niršti ir bambėti, reikia turėti galimybę pažvengti. Sėkmės. Kartu su antruoju turu prasideda šildymo sezonas. Bus daug įdomaus ir linksmo.
